Lietaus burtai ir paukštiški detektyvai

          Sausa pas mus be galo ir be krašto. Arba tas galas ir kraštas giliai, giliai, kastuvu nepasiekiamas. Tikiuosi bent gruntinių vandenų kažkur esama, nes šulinyje visiškos sausros grėsmė ausis jau kiša. O aš šiandien taip... mergaitiškai ir moteriškai pagalvojau, kad gal reikėtų iš džinsų išlįsti. Pastarosiomis dienomis, itin daug važinėjant, įlipus į automobilį jie prie minkštos vietos prikepdavo ir versdavo jaustis ne tik tarsi orkaitėje sėdėčiau , bet dar ir lyg į kepimo rankovę įsivyniojus būčiau. Šiandien išsitraukiau savo mylimiausią, nuo praėjusios vasaros spintoje nuobodžiavusį sijoną, batelius, marškinukus vasarinius... O tai kur aš anksčiau buvau, a??? Tai gi tokios aprangos proga ir lietaus gavau, ir atvėso, ir vėjas dar gerai pakedeno. Namo parsiradus kelnės, megztinis ir net veltinio šlepetės – pats geriausias apdaras pasirodė. Lietaus burtai, ne kitaip :D

            Gali žmogus ne tik lietaus apeigomis, bet ir gerų minčių užtaisais tikėt. Tikrai, tikrai. Jau pasiguodžiau, kad pavasaris – tarsi ištisinis čiuožimas pakalnėn. Bet ėmiau ir... skamba taip paprastai, bet... kažkaip susiėmiau ir pradėjo mąstyt tik pozityviai. Ir tarsi lūžis. Visur ir visaip. Net naujakurių turim. Bičių spiečius avily įsikūrė. Kadangi mūsų bitutės, iš rudens širšių nuvargintos bei susilpnintos, neperžiemojo, tai naujakuriais labai džiaugiuosi. Ir šiek tiek jaudinuosi kaip seksis su jomis susigyventi. Tokios... savarankiškos naujakurės. Iš trijų avilių išsirinko būtent tą vienintelį kuris nesukomplektuotas naujai šeimai. Teko nusileist – jei jau pasirinko būtent šitą, tebūnie.

            O kiemą judesiu užpildo... strazdas. Visur esantis, viską žinantis ir viską patikrinantis. Jau trečią rytą iš eilės, geriant kavą lauke ir rašantis dienos darbus dingsta... spalvoti tušinukai. Nutapenu vidun trumpam (oi... nežinau kaip ką tik atsikėlus nieko nepamiršt...) ir grįžus niekaip nerandu savo rašymo priemonės. Versijos nuriedėjo, iškrito ar nukrito patikrintos labai kruopščiai. Liko keletas įtariamųjų: kažkur vis prašampantis kėkštas, kuriam vasarą pas mus ne taip įdomu kaip žiemomis, ir strazdas. Hm... kažkas tikrai vagia spalvotus daiktus. Naujų spalvotų skalbinių segtukų gretos taip pat praretėję...

            Dar vienas gyventojas nurijo visas šparagines pupeles, o aš net nežinau ar bandyt dar kartą jas sėti. Bet niekas nevalgo špinatų... :D Na ir kodėl mano ir laukinių vienkiemio gyventojų skoniai sutampa...

Žydėjimas

Supratau, kad pertrauka labai užsitęsė. O aš sprogsiu jei neprisėsiu prie tinklaraščio. Kad noriu, reikia ir pasiilgau. Ir, kad vasara už lango ir šiapus lango. Nepaisant to, kas nepavyko, nesiseka ar tiesiog nesigauna. Vis tiek vasara ir nebeturiu teisės sakyti – „oi, man tai ne, nes.... tas, kitas ir dar trečias ant viršaus užsikoręs“. Vasara ir taškas. Kaip ir nenuginčijamas faktas, jog viskas kada nors baigiasi. Ypač nesėkmės :D O ir gyvenimu vienkiemis tikrai privalo džiaugtis. Nes... žydim! Kuo tikriausiai ir spalvočiausiai. Net mano „niekada“ akis džiugina. O sakiau bei rėkiau, kad pelargonijų, bobutiškų gėlių, niekada neauginsiu. Koks 40 vienkiemyje gyvena. Vienos žydi, kitos pumpurus krauna, trečios dar svajoja.

        Ir žydi, ir žada žydėt.

         Ir dar seiles rinktis skatina.

Vienkiemis tapo namais. Tais, kuriuose nuolat gyvenama. Vis sunkiau ir sunkiau į Vilnių išsiruošti. Tik tada kai kitaip neįmanoma reikalų sutvarkyti. Arba labai pasiilgstu konkrečių žmonių. Tylos periodas palaipsniui išvirto į sąlygas dirbti tik vienkiemyje, be blaškymosi per keletą namų. Kai rytą išgeri puodelį kavos lauke ir pradedi darbo dieną savo kabinete. Ne kokios nors kontoros, bet vienkiemio. Kai pajutus jog smegeninės darbas sulėtėjo yra galimybė išeiti į sodą, pažvelgti į žydinčias gėles, pasivaikščioti po žolę, padejuoti, kad namuose pilna uodų ir... pajausti, kad visi darbai įveikiami :D Nors sunkiai, po truputį tokios svajonės link žygiavau ir sunkiai ji, kol kas striginėdama, įsivažiuoja, bet turiu. Turiu tai ko norėjau – darbus vienkiemyje :D Su perspektyva didėti.

                  O mes nuolat sekam orų prognozę. Karštligiškai ir su jauduliu. Vis pajuokauju, kad krituliai tapo pagrindine pokalbių tema.  Pagaliau ryt ir poryt šventę žada – lietų. Tikiuosi taip ir bus, nes sausra. Tokia, kur tik liūdnai į šulinio gilumą gali žiūrėti bandydamas įsivaizduoti kelioms dienoms geriamo vandens užteks. Ir dar liūdniau žvelgti į augalus lauke. Visų prigirdymui vandenuko nėra... Prašom laikyti kumščius ir špygas, kad palytų. Vienkiemis nori gerti. Ir pažada dažnai pildyti tinklaraštį, pasakoti visas per ilgoką pertrauką susikaupusias istorijas. Ir girtis naujais žygiais bei atradimais. Aš, pavyzdžiui, jau dabar žinau, kad kitais metais tikrai nesudigs špinatai. Nei viena sėklelė nenorės augti :D Nes šiemet išsikėtojo gyvenimu besidžiaugdami. Gamindama maistą tik nukreipiu žvilgsnį į šoną ir tie žalumai patys sulenda į keptuvę, į salotas ir net į pyragų įdarus. Na nemėgstu aš špinatų, nemėgstu... o namuose esantis maniakas juos visur deda. Atsivalgiau ilgam. O kiek dar darže liko... teks į šaldiklį tremti. 

Su Šv.Velykom!!!

        Jaučiat, jaučiat jau čia pat. Su lietum, sniegu ir saulės blyksniais artėja Šv.Velykos. Visi vienkiemio gyventojai sveikina. Žodžiu, raštu, uodegom mojuodami, galvom kinkuodami, sparneliais mojuodami. Pavasariškai.

            O pavasaris vienkiemyje toks augimu ir triukšmu prasimušantis. Iš žemės lendančių augalų nosimis, paukščių balsais. Mieste pasireiškia miškeliuose gausėjančiomis girtuoklių gretomis ir po langais ūbaujančių kaimynų balsais. Ir ten jau pavasaris. Pats tikriausias. Ir šiek tiek atprastas – vakare Moką vedžiodama net krūptelėjau keletą kartų. Atpratau nuo tos realybės mieste – pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį vėlyvo vakaro pasivaikščiojimai neišvengiamai siejasi su kompanijomis pamiškėse. Ne visada draugiškomis, tačiau dažniausiai triukšmingomis.

            Mūsų prieš šventinis laikotarpis toks... mintis išvalantis. Kai turi dvejus namus, o didžiąsias šventes praleidi trečiuose, pats tikriausias kūno išbudinimas ir pamiklinimas gaunasi. Šepečiais, šluotomis ir kempinėmis šniūruoju, vorus po butą vaikausi. Moka gi mieste bado streiką paskelbė ir nuolat akis vartydama graudžiai žiūri – na ir ko čia dabar prireikė, kada naaamooo, į vienkiemy važiuosim. Mano argumentai, kad gi ir sodyboje, jei oras prastas, lovoje išsidrėbus parpia ir čia tą patį gali daryt, neveikia. O ir pasivaikščiojimai mieste turiningesni. Vien kiek kupstų reikia peržymėti, kvapų patyrinėti. Tik labai nesiseka šiandien šunei. Vis įsitaiso būtent toje vietoje, kurią reikia pavalyti, kažką perstumti, patraukti ar padėti. Tai taip ir keliauja po visą butą :D Nenuobodu, tikrai nenuobodu, kai turi šunį.

            Ir dar- gero kelio visiems, kurie keliauja pas artimuosius! Ir stiprybės tiems, kurie kaip ir aš, negali valgyti virtų kiaušinių :D Kartais jos tikrai reikia :D