Mažutis meškutis vyno taurėje

Šiais metais aš tikrai, tikrai buvau gera. Tokia, gera, kad net ir Kalėdų senelio padėjėjos  pareigas trumpam prisiėmiau. Na, ne elniu kokiu ar nykštuku dirbau, bet vis tiek. Ne tik savo norus išdėsčiau, bet pasistengiau ir nevarginti pagyvenusio vyriškio. Pati parduotuvėje į maišą dovanas kroviau, sąžiningai jas nuo savęs slėpiau kojinių stalčiuje. Ir net iki antrosios Kalėdų dienos jų nepuoliau glostyti. 

O pamačius tokį bordo spalvos kailiuką, skirtą specialiai mažiems meškučiams siūti, negalėjau susilaikyti. Tiesiog akyse pradėjo šokinėti toks mini, mini meškutis – vyno mėgėjas. Kaip tik tarpšventinio laikotarpio simbolis :D Tai jau ir pristatau – mažą, mažutėlį, 7,5 cm ūgio, paskutiniąją šių metų dieną baigtą padarėlį. Judina rankeles bei kojeles, sukioja galvą, pats stovi ir yra dideliausias vyno mėgėjas. Nors prisipažįstu, pirmą kart gyvenime siuvant meškutį prisireikė ne tik pinceto, replyčių ir kitų įrankių, bet ir padidinamojo stiklo. O kaip gi be jo 3 cm dydžio letenėles gražiai susiūsi. Deja, bekeliaujant po svečius ir dvejus namus, pakeliui tas nepamainomas daiktas kažkur pasiliko paviešėti ir baigiamuosius darbus teko atlikti be vaizdo padidinimo. Manau, jog su juo viskas galėtų būti geriau ir gražiau. Bet ką jau čia metus bebaigiant dejuosi – kitais metais bus daugiau, geriau, gražiau ir visa kaip kitaip –iau :D :D 

Belieka meškučiui rasti vyno rūsį, ar bent lentyną, kur jis galėtų įsikurti :D Palaikyti kompaniją prie stalo ar šiaip saugoti tauraus gėrimo atsargas.

P.S. Na tikiuosi pagaliau foto pavyks įkelti, nors ir prastokos kokybės :D Už tą kokybę ir atsiprašau -  kartais girios gerokai slopina interneto pajėgumus. Deja. 

Visiems gerų Naujųjų!

Ditirambai Tinginystei – šventiniai linkėjimai (tiems, kurie dar tiki pasakomis, jog tingėti negražu – neskaityti)

Išgabeno Kalėdų senelis savo maiše veltinukų krūvą – penkias poras šlepečių, mažučius batukus, pora rankinių, pirštinių keletą, didelį ir šiltą šaliką. Dar siuvinių šiek tiek. Pačiu laiku spėjo – kol sniegas nenutirpo ir rogės galėjo visur privažiuoti. Ir niekaip nesuprantu kur vėl tas gruodis dingo. Iki Naųjų būtinųjų sutvarkyti darbų sąrašas sumažėjo, bet deja neišnyko (dabar pasiteisinsiu – per ilgas matyt buvo:D Jei rimtai pūgos sutrukdė ir aš čia visai nekalta :D ). O aš nespėjau nuveikti svarbiausio ir mieliausio dalyko – susiorganizuoti Visiško Tingėjimo dienos.

Tai tokia nuostabi diena, kai galima visą ją praleisti lovoje/hamake/baseine, o jei yra noro nors ir lauko būdelėje. Skaityti knygas, kurias seniai norisi perskaityti. Žiūrėti filmus, kurie laukia to stebuklingo laiko, kuris vadinasi „kada nors, kai...“. Idealiu  atveju Visiško Tingėjimo dieną kavos puodelis pats atsiduria rankose, vos tik apie jį pagalvojus. Maistas, kaip kokie kepti karveliai (o kodėl gi negalėtų būti ir jie) tiesiog atsiranda iš niekur. Ir, žinoma suteikia visišką palaimą gomuriui. Svarbiausia – nešvarūs indai pranyksta visam laikui. Jie netyko kriauklėje, ant spintelės ar kokioje nors netikėtoje vietoje. Visi norai tą stebuklingą diena išsisprendžia patys.

Tiesa, šiek tiek pastangų tenka įdėti - daugiausia tvirtybės reikalauja pastangos išguiti iš minčių darbų, pažadų, reikalų virtines. Ir bundančią sąžinę nukautuoti priminimu, jog didieji išradimai gimta dėl... tingėjimo. Ir aš tikrai, tikrai tuo tikiu.

Žinau, kad šiais metais tokiais malonumais jau nebespėsiu pasimėgauti. Bet kitais būtinai, būtinai. Pasižadu sau. Būtinai patirsiu Visiško Tingėjimo dieną. Ir savo draugams linkiu tos nuotabios prabangos – kuo daugiau laiko sau. Nuostabių dienų, kuomet galima atsiduoti malonumams ir paprasčiausiai mėgautis. Pagal norus - spoksoti į dangų arba TV, klausytis muzikos arba tylos. Ir... jausti, kad  tai stebuklinga Visiško Tingėjimo diena!

Putpelėms prašome kreiptis į Kalvarijų turgavietės administraciją ir pirmosios Kalėdinės dovanos

Turiu tokią svajonę – sukaupti drąsą ir nufotografuoti Kalvarijų turgaus darbuotojus (?), gyventojus (?).  Ir čia, turbūt, visiškai nieko naujo. Kadangi šis turgus oficialiai užregistruotas dar 1903 m., manau, kad ištisos kartos vilniečių kasdien ar kas savaitę čia užsukdavo. Kai kurie vaikštinėtojai jį pamena dar tokį, koks buvo prieš penkias dešimtis metų. Mano asmeninė patirtis šiame kontekste tokia menkutė ir nepastebima – tiesiog pastaruosius beveik šešerius metus ten reguliariai perku mėsą šuniui. Na ir kartais žalumynus, daržoves, vaisius bei kitą gėrį sau.

Bet manau, kad viena Kalvarijų turgaus savybių yra ta, kad jis kiekvienam kitoks. Gal kas nors puikiai žino kokį vyną, ir ne tik, mėgsta sendaikčių pardavėja. Ir kokio dydžio porcijos praskaidrina jos gyvenimą. Mat teko regėti kaip prie gretimo stalo prekiaujančio kolegos šonai buvo gerokai apvelėti po šios moteriškės rankomis (tikrai, tikrai abiem) pasitaikiusia preke, nes per mažai įpylė. Tik nežinau ar vyriškis suprato kaip jam vis dėl to pasisekė – atsitiktinai pakliuvęs rankinukas lengvesni negu šalia gulėjusi sunki medinė rintė.    

Kiti, gi gal drabužius ar batus ten perka. Apie šią turgaus dalį nieko nenusimanau. Gal net yra ir tokių, kurie Kalvarijų turguje keptas vištas mėgsta :D Neragavau.

Tie, kurie į turgų įžengia pro paradinius vartus neabejotinai turi savųjų turgaus pradžios simbolių. O man vienas iš jų – prie mažojo įėjimo, netoli audinių parduotuvės, žiemą vasarą stovinti moteriškė. Taip ir norisi rašyti personažas. Nenuspėjamo amžiaus, visais metų laikais su kepure bei akiniais nuo saulės ir ta pačia, kaip įvardintų pagyvenę dzūkai, litanija. „Ot myšei, krys i tarakanov. Ot myšei, krys i taakanov“. Specialiai kiekvieną kartą prasuku pro tuos vartelius ar niekas nepasikeitė. Ar nieko nenutiko mano Kalvarijų turgaus simboliui. 

O dabar apie tai ką išmanau geriausiai – tai gi žalios mėsos skyrius. Dvokiantis vasarą ir mažiau žiemą :D Ir tai tvirtinu net aš, kuri perka nevalytus jaučių skrandžius ir po to juos dozuoja gabalais (žinoma prieš bet kuriuo metų laiku atlapoju virtuvės langą). Rinktis mėsą – ištisas menas. Reikia atrasti prie kurio prekystalio pirkti – manęs visai nežavi mėsuota, riebaluota grąža, tai gi kelis iš jų ignoruoju. Vienur galima rasti įvariausių organų, kitur geresnės vištų nugaros ir t.t. Bet svarbiausia – nežiūrėti į visą reikalą tik iš techninės pusės. Gal metus laiko aš vis prieidavau prie vieno prekystalio ir pamačiusi jaučio pautus arba penį klausdavau pardavėjos – „o kas čia?“. Ir ta vidutinio amžiaus moteris visada rausdavo, baldavo, pradėdavo mikčioti ir jai taip gėda būdavo įvardinti kelias kūno dalis. Kodėl būtuoju laiku? Nes vienu momentu mus abiems nusibodo tas žaidimas :D Jau prieš tai iš tolo matydavau kaip ji, man tik sušmėžavus horizonte, šypsosi. O vieną dieną abi pradėjom juoktis ir... supratom, kad gana. Už tai ten visuomet gaunu nuolaidą. 

Prie kito prekystalio dažniausiai klausia tik „kiek?“. Čia reikia suprasti vienetais :D Dar žinau, kada atostogauja mėsos padavėjas. Ir kas dažniausiai perka veršieną – mat dažnai turgaus senbuviai padūsauja, kad nebepamena, kad kas pirktų kilogramais. Dažniausiai tenka atsverti 100 g mažiems vaikams.

Ir kodėl čia prieš Kalėdas tą turgų prisiminiau? O gi, kad kiekvienais metais ten gaunu pirmąją Kalėdinę dovaną! Laikas nesvarbus – tiesiog antroje gruodžio pusėje mano mėgstamiausias pardavėjas pasiteirauja ar dar užsuksiu iki Kalėdų. Ir jei tikrai ne – būtinai atsveria bent pusę kilogramo puikiausių mėsos nuopjovų. Dovanų. Ne man, šuniui :D Ir palinkim vienas kitam gerų švenčių žinoma (kaip vasarą atostogų – visuomet būnu informuojama iš anksto, kad veltui nevažiuočiau ir žinočiau, jog šio pardavėjo tą savaitę nebus :D ). Ir aš pasižadu kada nors savo šunę atsivesti parodyti. O tada prisimenam, kad į mėsos pavilijoną šunims negalima. Bet man tai toooks Kalėdinis ritualas. Toks mielas ir įprastas, kad kartais sulaužau savo įprotį vengti prieš šventinės sumaišties ir tuo metu nesilankyti ten kur daug žmonių. Jei nepavyksta gruodžio vidury tai nors prieš pat  Kalėdas būtinai turiu užsukti į Kalvarijų turgų.

O „Google“ įvedus frazę „Kalvarijų turgus istorija“ po tituline-nuodorine eilute yra frazė „putpelėms prašome kreiptis į Kalvarijų turgavietės administraciją“. Atsidarius puslapį paaiškėja, jog tai tiesiog taisyklingo sakinio dalis. Bet man vis tiek vaikiškai juokinga. Taip, kad karts nuo karto patikrinu ar šis reikalas niekur nedingo interneto platybėse :D Šiandien dar yra.

Pelėda ir kiti apsėdimai

Atleiskite man mano darbai, būtinųjų tvarkytinų reikalų sąraše, visi pažadai ir ruošimaisi. Net ir dovanos nesupakuotos. Šiandien užmerkiau akis prieš visus darbus ir siuvau pelėdą. Po to ilgai niekaip negalėjau pritaikyti jai ir man patinkančių sągų/akių. Tada prieš fotografuojat netyčia apliejau kavos likučiais (kur bebūčiau mano darbo stalo apšnerkštimo pobūdis nesikeičia :D) ir teko pelėdai išsimaudyti. Stengdamasis vidury nakties netriukšmauti laksčiau su lempomis. O sukonstravus nakties sąlygoms pritaikytą mini fotostudiją vis gi paaiškėjo, kad fotoaparatas nefokusuoja kadrų iš arti, internetas per lėtas talpinti nuotraukas į blogą ir apskritai fotosesija nepavyko :D

Ir visa tai neturi nieko bendro su Kalėdom – pelėdom ir kitais reikalais iš TV reklamos. Tiesiog viena iš smagiausių mano vaikystės, ir ne tik, knyga yra Astridos Lindgren „Mes Varnų saloje“. Tiems kas nepamena - miestiečių šeima atvyksta vasaroti į salą, bando prisijaukinti seną namą ir šiaip viskas kaip A.Lindgren knygose – daug smagumynų, nuotykių ir humoro. Ir jau beveik trisdešimt metų kikenu prisiminus, kaip atvykėlius vietinė mergaitė įtikino, kad jei krosnies dūmai rūksta į vidų – kamine apsigyveno pelėda :D Aš pati, jei tik namuose dūmai pasklinda, iš kart konstatuoju pelėdinį faktą. Ir vis pagalvoju, kad gi nieko keisto, jei mums  pirmą kartą užkūrus pečių būtų pradėję kristi keptos varnos. Vis gi troba irgi apleista, negyvenama buvo.

Tai jau ir aišku turbūt, kodėl man seniai sodyboj reikėjo pelėdos :D Jaučiu aš joms silpnybę, ir tikiuosi pirmas inkilas, kurį sugebėsiu sukonstruot bus būtent pelėdinis :D (čia dar vienas iš milijono dalykų, kuriuos noriu išmokti/išbandyti/nuveikti). Taip mane ta pelėdų vizija bei manija kamavo, kad pagaliau turiu lietuvišką lininę, rankomis siūtą, kaimiškai purviną, maloniai kvepiančią kava pelėdą. Ir galutinę apsėdimo ir išprotėjimo diagnozę :D

O prasidėjo tie apsėdimai taip nekaltai – vienos kitos sukočiotos veltinio šlepetaitės, mažas skiautinis puodkėliukas, šleivas meškiukas... Baigiasi tuo, kad jau kaip kokia čeburėkų pardavėja galėčiau klykauti „kam žailiukų, veltinukų, užklotėlių – skiautinių“ :D Ir ne dėl to, kad turiu drąsos, priekabumo ir labai noriu įkyrėti. Tiesiog mane galutinai užvaldė kūrybiniai apsėdimai. Kai žmogus penktą ryto leki braižyti, nes pagaliau sugalvoji, kaip turėtų atrodyti medžiaginis raganosis, laikas susimąstyti. Paskutinio apsilankymo parduotuvėje metu mačiau moterį keistos spalvos paltu ir spontaniškai kilo mintis prieit paklaust kur tokį apdarą gavo, nes atrodė ideali medžiaga mano įsivazduojamai lapei – snapei sukurpti :D Na, mandagumas ir sveiko proto likučiai nugalėjo ir negąsdinau aš tos moters. Bet žaislų daugėja, naujų namų paieškos jiems intensyvėja, o idėjos dauginasi geometrine progresija :D

Neseniai pradėjau lankytis statybinių prekių parduotuvėse esančiuose veržlių skyriuose – ten galima rasti visą lobyną detalių, tinkančių judančioms meškinų letenoms. O pigių dirbtinių blakstienų klausimais tuoj pradėsiu konsultuoti visas puošeivas. Tik blakstienas atsargiai perku vis kitose vietose, nes paskutinio apsilankymo kosmetikos parduotuvėje metu išsigandau, kad man medikų brigadą iškvies :D Jaunutės pardavėjos paklausiau kur gi pas juos blakstienos sudėtos. Na, ji kaip ir priklauso – nuo bragiausių, geriausių (nenusimanau :D) ekskursiją pradėjo. O kai jau pagaliau tų tinkamiausių-pigiausių-kiečiausių-meškiniausių blakstienų lentyną pasiekėm, dar ir intensyviai bandė atkalbėti nuo išsirinktųjų, nes gi klijai nepridėti. Aš kažkaip netyčia ir leptelėjau, kad nereikia man tų klijų – PVA arba Moment puikiai tinka. Kai į nustebusios pardavėjos klausimą atsakiau, kad ne, ne sau klijuosiu, o meškai ir pažvelgiau jai (pardavėjai :D ) į akis, supratau, kad laikas man kuo skubiau vyniot meškeres iš tos parduotuvės. Sunkus reikalas su tais apsėdimais :D

Kad jau įsiplepėjau tai reik kažkaip sustoti ir pasidalint naudinga informacija su tetomis ir dėdėmis, kurie dovanas perka. Mano neįkainojamas konsultantas, kurio kompetencija abejoti neleidžia faktas, kad yra „beveik protingiausias kieme, nes kitais metais jau eis į mokyklą“, paklaustas ar meškiukai turi šypsotis išdėstė visą teoriją. Meškiukus galima daryti tokius kokius norisi tau arba pačiam meškučiui. Bet jie linksmi būna kai mama arba tėtė nuperka ledų, kiemo draugas leidžia pažaisti traukinuku (techninius traukinio duomenis praleisiu, nes ten ohoho koks mokslas :D ) ir važiuoji prie jūros. O liūdni tampa kai reikia eiti miegoti, nors kaip tik tada rodo/vyksta/žada ką nors įdomaus, tenka gerti vaistus ir yra barami. Vat taip. Tiesa, mano konsultantas sako, kad jis jau „per didelis miegoti su žaislais, bet mamai kažkaip ramiau kai lovoj ne vienas būnu. Ji nieko nesako, bet jaučiu“. Apibendrinam dabar. Jei norit, kad meškučiai linksmi būtų – žengte marš ledų pirkti, traukinių konstruoti :D 

Pirmas, pirma, pirmas, pirma

Kaip kokia mokyklinė rikiuotė, kur pirmais – antrais išsiskaičiuot reikia. Brrrr... O iš tiesų, po penkių turiningų valandų, praleistų mojuojant sniego kastuvu susimąsčiau, kad... iki šiol žiemą kaime esu buvusi visus... du kartus. Vieno iš jų nepamenu – buvau tokios amžiaus, kad tik faktas atmintyje išliko. O antrasis toks subtilus – trobelė prie pat kelio. Tai gi pirmoji mano žiema kaime :D Buvo pirmas pavasaris, pirma vasara, pirmas ruduo ir pagaliau žiema. Ir kas keisčiausia, supratau, kad iki šiol puikiai žinojau kaip žiemą pernakvoti palapinėje (cha, cha... vis prisimenu kaip plaukus prie palapinės dugno prišalau tuo sukeldama visiems džiugesio audras :D) ar iš sniego ir eglišakių įsirengti migį. Ir kai draugai, užaugę Dzūkijos vienkiemiuose, sakydavo, kad žiemą ūhū kartais kaip būna, man tas jų išraiškingas ūkavimas primindavo pasenusias pelėdas :D Tai gi tikrai, kad ŪHŪHŪ kaip kartais būna. Na, taip, kad vienkiemių gyventojams reik net tik roges jau vasarą ruošti, bet ir artimiausių traktoristų telefonais apsirūpinti. Gerus santykius su jais palaikyti. Ir atsargas miltų, kruopų turėti :D O dar geriau ir šunį pratinti jomis maitintis (čia jei ką juokauju – mano šunė ne kanarėlė, mėsėdžių giminės ji :D ).

Ir iš savadarbių slidžių, kurias aptikom tvarkydami apleistą vienkiemį, jau juokas neima. Labai gerai jomis nuo lauko rūsio (tokio apsemto, bet tvarkingos, leidžiančios patirti azartą formos) čiuožti. Reikalui esant, manau ir iki kaimyno, apsirūpinusio stambiąją ūkio technika, savo varvančią nosį tris kilometrus nugabenti galima. Ir kai žmonės sniego kastuvus kolekcionuoja jau nebeatrodo keista :D Cha, cha... nesibaigiantis atradimų metas. Rimtai. Iki šiol žiemos smagumus (ir čia tikrai gerąja prasme) esu patyrusi tik mieste ir žygiuose (pėsčiomis). Džiaugiuosi, kad šie metai tokie turiningi – pirmas pavasaris, pirma vasara, pirmas ruduo ir pirma žiema nepatritų išgyvenimų vienkiemyje. Pilni naujo, netikėto žavesio. Šiomis dienomis pūguoto, snieguoto ir... žiemos sporto papildyti.

Apie... arba gera pradžia - pusė darbo. Tikiuosi.

„Vienkiemis – vienos šeimos ūkio sodyba, esanti toliau nuo kitų to paties kaimo sodybų“ Taip sako „Didysis lietuvių kalbos žodynas“.  Man tai – svajonės išsipildymas, kuris tikrai nėra tik kažkieno sodyba – po kiemą liuoksi zuikiai, sode apsilanko stirnos, o pelės, pelėnai bei žiurkės nuolat bando įrodyti, kad visa tai jų teritorija. O kur dar atklystanti lapė, pamiškėje vis sušmėžuojantys šerniukai. Paukščių diskusijos, drugelių šokiai.

Iš ties tai kūrybinių eksperimentų vieta, kurioje smagu svajoti, dirbti ir tiesiog gyventi. Kai man sakydavo, kad kaime diena pailgėja supratingai linguodavau galva – “taip, taip… nei kamščiuose dūsauti, nei kabinete rymoti” :D. Iš tiesų diena kaime ilgesnė, bet ne dėl transporto kamščių. Dėl to, kad čia atsiranda daugiau energijos, noro ir… kažkokio parako po uodega, kad atrodo kalnus galėtum nuversti! Vat taip ir gyvenam – tarp miesto ir kaimo :D Kaip paaugliškas maksimalizmas: jei miestas – tai sostinė, jei kaimas – tai vienkiemis. Ir kviečiam, seniai ir neseniai matytus draugus, į svečius– į pasaulio pakraštį. Kodėl ten? Nes visi bičiuliai, sužinoję kur įsikūrėm pradeda keistai mekenti – tooli... tai kur tai yra... o tai kiek km... Pasaulio pakrašty. Ne kitaip :D Net mano draugė, nuolat keliaunati po visą pasaulį, niekaip neprisiminė kurioje Lietuvos dalyje yra mūsų rajonas. Gal metas mažinti kilometrus smegeninėje?

Ir viena abejonė – labai ilgai nesuprasdavau žmonių, lendančių į internetinę erdvę. Atrodo, kad ir dabar nesuprantu. Dar ilgiau svarsčiau ar esu pribrendusi internetiniam dienoraščiui. Atrodo lyg ir... Bet... Nepabandęs niekada nesužinosi. Nei kaip kvepia rytai vienkiemyje, nei kaip patvinsta lietaus upeliai nei kaip gera girdėti pečiuje spragsinčias malkas.