Teoriškai nėra ką skaičiuot daržuose – kažkiek to, ano ir
kito. Dar šio bei to pagal skonį ir viskas. Tikiu, kad taip ir būna
kolektyviniuose soduose, kur tie šeši arai kultivuojami tris dešimtis metų.
Šeimininkams senstant vis akyliau stebimos pikžolės, o pelės pasirodymas
sukelia dideles audras ir skatina skelbt mirtiną kovą. Taip gražiai ir
paprastai tada skamba pasakymai „tai gi salotų eilutės užtenka“, „pasėjau tris
kopūstus ir gana“. Tai va – vienkiemyje, kur šeimininkauja visos gyvūnų
karalystės atstovai (tai ne visai tiesa, žuvų nėra :D ), niekada nežinai ko ir
kiek galėsi dėt lėkštėn ar kišti į stiklainį. Jei daržas virstų verslu,
nervintis tektų gerokai. Dabar, gi sėji visko daugiau ir tiek...
Kai
šiemet, po keletos dienų Vilniuj, radau tuščias lysveles nebuvo jokių „ai, oi,
ojojoj“. Nors tikrai, tikrai ten mačiau gražias salotas. Traškančias ir
kvapnias. Ir atsitempiau padorų kiekį grietinės bei aliejaus pavasarinėms
salotoms gaminti :D Teks palaukt kito derliaus.
Bet gal iš pradžių? Jei pasėjai –
nebūtinai išdigs. Maždaug 50 procentų žemėn subertų sėklų išsinešioja
skruzdėlės, pelės arba sulesa paukščiukai. Gal ir dar kas nors, bet už uodegos
nepričiupau, tai garantuot negaliu. O vat niekaip nedygstančių pupelių
sandėliuką kitam sklypo gale, nei planuota jas auginti, radau. Ir jokių smulkių
sėklelių, kurias tik išbarstyti reikia, geriau neeikvoti. Kol vandens
palaistymui atsineši – sparnuočių pulkas jau bus įsisukęs.
Jei
išdygo – nebūtinai augs, tarps ir derliaus sulauksi. Agurkų, cukinijų, salotų
ir pan. daigelių naikinimo pirmūnės sraigės. Dar zuikiai ir stirnos šio bei to
paskanauja. O kur visokie drugeliai, kirminėliai :D Jei kažkas pievoj
pasodinta, gali trimeris netyčia nuskabyti. Šuva darže smagiai pagulinėt (o ką,
žemė minkšta, įsišilus :D).
Ir
pagaaaaaliau. Puodas užkaistas ir žengi daržan troškinio indigrientų. Jei
vakare dar buvo sunokusios pupos, ryte gali laukti tik stagarai. Beje, pupų
pernai man iš ties buvo labai gaila, nes jos puikus užkandis prie naminio alaus
(taip, taip, ir tokį dalyką verdam). Ir
tai, kas teoriškai turėtų būti darže, gali labai greitai iš jo išnykti :D
Pernai
metų grynieji skaičiai maždaug tokie. Iš dvylikos kalafiorų daigų, sulaukėm
vienos susisukusios galvelės. Suvalgėm maksimum tris pupas. Burokus teko raut
tada kai jau pelės pradėjo masiškai juo ryti (į stiklainius ir puodus pateko
maždaug pusė). Morkos teoriškai irgi dar galėjo darže būt, bet pelėnai grąsino
nieko nebepalikti. Kopūstus, visai neblogai augusius, visus iki vieno sužiaumojo
kiškučiai. Pupų klausimu jau guodžiausi. Iš dvylikos lelijų (na, ne daržovės,
bet vis tiek) neperžiemojo nei viena – buvo suvalgytos, kaip ir panašus kiekis
hiacintų. Pernai pavasarį sodinti jurginai irgi kažkieno pilveliuose
suvirškinti. Obuolius sode šerniukai parankiojo. Bet kukliai. O bulvių, kadangi
buvo labai nedaug, tai ir visai nepaliko. Ai, dar pora cukinijų kažkas nujojo.
Žiemą sandėliuke laikomos kaliaporės buvo labai gražiai, ir atrodo, skaniai,
sudorotos. Manau, kad tikrai ne viską suvardinau, bet vaizdui susidaryti pakaks.
Vienintelis kuklus padarėlis pernai buvo šiltnamyje gyvenantis peliukas. Apgrauždavo
tik vieną pomidorą per savaitę. Gal jis ir kitur pasimaitindavo, bet savo
„gyvenamąjame rajone“ elgėsi tikrai mandagiai.
Tai
tokia ta aritmetika. Sėklų pirkti su atsarga. Jei nori suvalgyt vieną kopūstą,
reikia maždaug penkiolikos daigų. Vienai cukinijai užauginti – penkių. Salotų –
pavasarį bent šešiomis eilėmis daugiau nei planuojama valgyti. Ir niekas, o
niekas, piktžolių pas mus negraužia :D Ir vis brandinu mintį ožką išsinuomot – garšvas
nuėstų, pjaut nereiktų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą