Galiu, turiu ir būtina
pasidalint patentuotinu atradimu – kaip žvėris ir kitus gyvius išbaidyt.
Žinoma, jei kam tai aktualu. Man jie, kol visiškai neįsismarkauja, netrukdo ir
džiugina… Bet būdas patikrintas. O gi nusprendžiau, kad gana pasakoti, reikia
ir nufotografuot visą zoosodą. Nors lengvų kelių bei takelių idėjos
įgyvendinime nesitikėjau, bet… išėjus su fotoaparatu net varliukai ir rupūžiukai
išsislapsto :D Tikrai. Išbandyta. Sąrašas gyvių, kurie turėtų fotografijose
puikuotis gana rimtas – nuo sraigių ir varliagyvių iki briedžio. O aš kol kas
tik “Atostogas Rūgpienių kaime” prisimenu ir vis kikenu iš Šariko, kuris
fotomedžiokle užsiiminėjo. Tai vat – manęs elnias ant ragų nepargabens. Nes jei
jį matau, tai fotoapratas kaip tyčia kažkur. O jei kamera šalia – joks žvėriukas
nešmėžuoja. Dar ir Moka prisideda prie greito foto objektų dingimo iš horizonto…
Nors vienas refleksas jau atsiradęs – žiūronus sugebu pačiupti gan greitai.
Uh, kad susigalvojau sau įšūkį naują. Tiesiog penkmečio
planas :D Bet tikiuosi į terminų dėžės nesitalpinti ir kantriai laukti. Juk
zuikių meilės metas jau baigėsi, ir ilgaausiai ne tokie svajingi. Nors, kadangi
šunys skaityt nemoka, tai šiek tiek pasišaipysiu ir iš Mokos bėdų. Pradeda
zuikį iš kopūstų vyti – tas pabėgėja, atsisukęs pažiūri kas gi čia tokia ir… Ir
pasėdėjęs, be panikos ir labai lėtai nuliuoksi savais keliais. Suprask – “Ai,
čia šita. Ji gi vis tiek nepaveja”. Bet fotoaparatas kažkur toli būna…
Preliminarus
stambiųjų ūkio gyventojų sąrašėlis: zuikiai, lapės, stirnos, elniai, briedžiai,
šernai, kažkas (kuris žiemą ant šieno gyveno, paukščiukais ir peliukais maitinosi),
kitas kažkas (kuris užsuka, bet nesirodo ir tikrai nėra tas kluono gyventojas).
Na, dar pernai katinų iš artimiausio kaimo pasirodydavo, bet deja, deja… nei
vieno prisijaukint nepavyko. Manau, kad vasarį vilkų meilės dainas kažkur toli girdėjau.
Bet nesu tikra, be to ir ne profesionali gamtininkė… Tai galvos dėl šio dalyko
neguldyčiau :D
Smulkesnio
kalibro gyventojų sąrašiukas (būtinai ką nors pamiršiu): pelės, pelėnai (rūšys
bent penkios), šikšnosparniai, varlės, rupūžės, driežiukai, žalčiukai (pora
kart tikrai mačiau), sraigės ir milijonas skraidančių bei ropojančių vabzdžių.
Paukščiai,
sparnuočiai… hmmm… Kaip visus sukaičiuot nežinau. Nuo pempių bei gervių šalia iki
kregždžių kluone, lakštingalos kieme. Varnėnų peštynės, labai drąsios kielės,
zylės ir dar… daug tokių, kurių pavadinimus vis “Vadove paukščiams pažinti”
tikslinuos.
Planas minimum nusistatytas. Kiek metų reiks
gražioms nuotaukoms padaryti – tiek. Bet tikiuosi, pavyks. Ir būdas žvėrims
baidyti atrastas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą