Gal
šiek tiek ir perlenkiau su antrašte… truputėlį :D Bet ką gi daryt, kai
siaubingai bijai žaibų bei griausmų, o kasdien virš galvos perkūnas trankosi.
Ir gana rimtai daužos. Šunė slepiasi po lova, o kadangi aš ten netelpu, drebu
lovoj. Nežinau, kodėl lovoj atrodo saugiau, negu prie stalo, po stalu ar dar
kur. Ir įsivaizduoju visus įmanomus variantus – tiesioginį žaibo trenksmą,
kamuolinio žaibo įlėkimą pro plyšį ir dar ant stogo virstantį medį. Galiu ir
šiek tiek pasiteisinti – tik vienkiemyje tokia baili esu. Mieste taip nedrebu :D
O gi ne taip seniai ir po mėnesį ar daugiau palapinėj vidury miško teko gyvent.
Ir nieko. Ir audros būdavo, ir žaibai…
Tai
vat, jei yra daugiau tokių narsuolių kaip aš, pasidalinsiu informacija, kad kas
met nuo žaibo Lietuvoje žūsta pora žmonių ir apie šimtą nukenčia. Taip sako
internetas, o tikslaus duomenų šaltinio nepamenu, tai ir faktų tikrumo
garantuoti negaliu. Bet gal užteks ir tokių skaičių.
Įdomu
kiek žaibo aukų suskaičiuojama pietų Europoje… Turbūt visą gyvenimą atsiminsiu
audrą Zagrebe, kuomet karštą dieną dangus apsiniaukė ir prasidėjo šviesų šou-
žaibai su daug atšakų ir nuolat nušvintantis dangus. Po pusvalandžio stichijos
siautėjimo – vėl saulė ir karštis. Ir
nors vietiniai labai ramiai nuo audros slėpėsi po medžiais, stogeliais ir pan.
mano vienintelis troškimas buvo palįsti po autobusų stotelės suoliuku :D Su
visa didžiule kuprine. Už tai mano panika gerokai linksmino aplinkui esančius
žmones :D Ir ką sau manote – penkta diena šiaurės Lietuvoje visai panašus
scenarijus. Matyt reikia dar šiauriau kraustytis :D Ne, nemėgstu aš nei
karščio, nei žaibų. Kad juos kur…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą