Knyginiai pabambėjimai

Susidariau darbotvarkę, tiesiog savaitės planą. Ir apsimetu, kad vien tie sugrupavimai ir apribojimai manęs nenervina. Bet skęstantis ir šiaudo griebiasi, o pervargęs tinginys bando save į rankas suimti ir disciplinuoti. Teoriškai viskas labai teisingai dėliojasi – 10 – 12 val. darbui, dvi pasivaikščiojimui su šune (koją skauda tai dar galima sutrumpinti šiek tiek), valanda būtiniesiems buities reikalams (na prausimosi ir valgymo neišvengsi) ir 3 valandos maloniems atpalaiduojantiems knygų skaitymams. Kas liko, visos šešios valandos, - miegui. Įtempto darbo metu miegot pavyksta tik gabalais, na bent, kad bendra paros nusnūdimo suma siektų tas šešias valandas ir gerai.

            Apsirūpinau kava ir… visai netyčia knygomis :D Kaip tik neseniai bibliotekoje pavyko nučiupti pundelį norimų perskaityti leidinių. Varge, vargeli… baisu, kad knygų skaitymas neužimtų darbui skirtų valandų.

            O iš tiesų tai mane knyginiai nusivylimai persekioja. Ne leidinių blogume esmė, bet tame, kad jau nebepatenku į tą amžiaus tarpsnį, kuriam jie skirti. Matyt taip reikia suprasti. Vat skaičiau George Orwell “Lapok, aspidistra” ir jau nuo vidurio knygos mintijau, kad ją reikėjo skaityt dvidešimt penkerių ar aštuonerių ir kaip ji man tada būtų buvusi artima, suprantama ir aktuali. Tiesa, suprantama ji ir dabar ir net akutali (vis dar negyvenu ir tikiuosi negyventi to “taip turi būti ir taip reikia” gyvenimo…), bet to betarpiško savojo atspindžio matymo herojuose jau nebėra. Na ir nebūtina. Bet jaučiuosi kažkiek praradus, pavėlavusi ją perskaityt. Nors gavau tai ko tikėjausi – vakarą (tiksliau naktį) praleidau smagiai, bet labiau sentimentaliai negu aktualiai :D O gal pasidžiaugt, kad tos svajonės ir klajonės visą šimtmetį aktualios ir einančių prieš bangas vis yra.

            Dar viena man pasirodžiusi paaugliška knyga Jeanette Winterson “Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai”. Ir net nesijaučiu kažkur pavėlavus. Tiesiog paauglystės slenkstis seniai perkoptas ir tiek. Ir nieko aš nepraradau jos neperskaičius tuomet, nieko negavau sugraužusi dabar. Ir kažkodėl apie tas “užkbinusias” knygas dabar nesinori rašyt. Matyt link burbėjimo patraukė :D

            Bet aš iškilmingai prisiekiu – niekada, niekada ištisomis naktimis neskaitysiu knygų. Tik per atostogas. O, kad jau pastarosios yra neatpažintas objektas ir gyvenime tokią prabangą turėjau… gal kartą? Dvi savaites. Tai dar kartą bandau – būtinai, būtinai pasiliksiu laiko miegui. Nes dieninis užmigimas ant kompiuterio klaviatūros darosi įprastas. Labai jau nepatogu… ir kai nuo stalo pakyli su XVII a. puodo šukės antspaudu ant kaktos, irgi nieko smagaus.