Kas nešokinės tam…
naktipuodžio reikės. Tokia tat realybė, kai kojos traumą patiri. Garbės žodis,
pakeliui į lauko būdelę gana rimtai svarsčiau, kad gal tarp stirnų bei kiškių
paliktų krūvelių, maniškė labai nesimatytų :D Nerizikavau, finišą pasiekiau… Ir
nors mieste strateginiai namų taškai WC- darbo stalas – virtuvė – lova daug
lengviau pasiekiami, šunės vedžiojimas tampa gana komplikuotas. Bet kitų
pagalbos niekaip neišsiversi.
Kaip čia su tom traumom… o gi taip, kad pirmą kartą
susižalojau tiesiog. Tiesiog einant. Ramiai ir paprastai. Gal senstu. Tikiuosi,
kad ne, bet… iki šiol didžiausi ir skaudžiausi kojos išsisukimai buvo:
žaidžiant futbolą (tą kartą kai tris savaites normaliai nevaikščiojau tai…
tiesiog perdavimo laukiau ir griuvau nelygioj kovoj kamuolio net nepalietus
:D), su šune po miškus vaikštant į voveraitę užsispoksojau (duobės ne šernams,
bet šernų išraustos ir žiopliams skirtos :D), po pelkynus bastantis. Vat
tokiais atvejais kažkaip labiau pasiteisint prieš save galima. Ar bent
pasijuokt iš aplinkybių. O čia… “upal, prasnūlsia, gips”…
Vis gi yra ta teigiama, labai teigiama dalis bet kokiame
etape. Atsirado stacionarumas - nuo darbo stalo sunku nueiti. Į vieną tašką
spoksoti nesinori, tai darbai tiesiog pasižvygaudami ritasi pirmyn. Ir paaaats
svarbiausias dalykas – man labia patinka lepinimas. Na, nors pirmomis dienomis
(nes vėliau ne man, bet lepintojui nusibosta :D ). Kai kava pati atkeliauja,
maistas pasigamina, vanduo kibirais trobon žygiuoja, šuva be manęs po
miestietišką miškelį pasivaikščioja. Sakyčiau taip – jei ne skausmas, traumos geras
dalykas. Kartais :D Trumpam :D Nors jau nusibooodo. Visai kokią pasiutpolkę
sutrypt norėčiau, kamuolį paspardyt. Ar tiesiog ramiai kur nors nueiti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą