Iššūkis

Jau anksčiau prisigyriau, kad maišai su neplauta vilna kaiman atkeliavo. Girtis viena, o ją visą išplauti… darbas ne iš lengvųjų. Kai nusibodo dubenyse mirkyt ir skalaut, suverčiau viską į baseiną pamirkt. Net R įkalbinau didesnę džiovyklą sukonstruoti, kad turkštis ilgiau galėčiau. Ir kai jau reikalas labai rimtas tapo (nepaliksi vilnos vandenyje ilgam – prarugs) ir laikas pradėjo spausti… kriu-kriu dėsniai visu garsumu žvygaut pradėjo. Padžiaunu, lyg ir sausėja, gražėja… lietutis nupurškia. Pradžiūsta ir vėl debesėliai palaisto. O kiek dar vandenyje vilnelės mirksta, nes netelpa į visas džiovyklas. Gražinkit saulę su vėjeliu, tuos puikiuosius padėjėjus, kurie sruogas per pusvalandį išdžiovina ir nubalina. Praaaašauuuuu…

Iki tol girdėta, skaityta informacija tokia: yra vilna, kuri ir nekaršta puikiai veliasi; būna tokia, kuri tik po karšimo veltiniais sutinka pavirsti; ir tokia, kuriai daryk ką nori – nesivelia ir tiek. O išbandyt vilną, kurios pilnas kiemas pridžiautas, knieti. Labai, labai. Tai ir sukojau nekarštos vilnos šlepetes. Glooosčiau, kočiojau, glosčiau, kočiojau. Tiek prakaito ir jėgų išliejau, kad bent pora porų iš puikiai besiveliančios vilnos jau būtų padžiautos. Kamavau ir kalbinau vilną kol… muilas baigėsi ir teko atodėti į šalį :D. Ui… koks iššūkis su ja susitarti. Bet gal ir gerai, kad muilas pasibaigė – jėgų užteko tik obuolių pyragui sukonstruoti. Nugara ir rankos tiesiog klykia ir poilsio valandėlės reikalauja.

O vat vis tiek dar pakočiot tas šlepetes knieti. O gal?.... Arba šiukšlių konteinerin keliaus.