Rašiau, rašiau beveik savaitę. O internetas vienkiemyje
toks lėtas buvo, kad pasidalint mintimis nepavyko. Tai kaip čia dabar viską
išdėstyt, a? Gal iš eilės…
Labai skaudžiai suvokiau, kad vienkiemyje vyrauja… tyla. Ne
paukščių klegėjimas (o jie pas mus tikrai triukšmingi), gandrų kalenimas snapais, o tiesiog tyla. Dieną
sudrumsčia tolumoje ūžiantys kombainai ir tiek tų garsų. Lauksim briedžių rujos,
tada klausysim baubimo :D
Pasiguodžiau ir savo atradimais galiu dalintis. Šį kart –
vadovų paukščiams pažinti žala. Mėgstu juos pavartyti, kažkur pasidėti, po
mėnesio vėl atsiversti. Dabar nauja liga,
tikiuosi trumpam, atsirado – pradėjau viešose erdvėse kvailai kikenti, akis į
šalį nuo pardavėjų nusukinėti ir net kankintis juoką bandydama sulaikyti. Kalti
dėl šių nepatogumų – piešinukai su paukščiais. Na, gal šiek tiek, mano
fantazija, kuri labiausiai įsisiūbuoja Vilniaus stoties rajone ir bet kurioje
kaimo, mažesnio miesto parduotuvėje.
Ką daryt ir kaip nekrizenti jei… Rokiškio “Maximoje”
tikrai, tikrai mačiau moterį kuri priminė kukutį tuoktuvių apdaru. Ir net
panašia poza, įsikibusi į prekių vežimėlį, stovėjo. Gatvėje lėtai ir sunkiai
praėjo moteris primenanti kuoduotąjį vieversį. Vaizdas šalia mokyklos dažnai
asocijuojasi su banguotųjų papūgėlių narveliu. Margumas tų plunksnų, kad akys
raibsta… Nemaža dalis vyriškių panašūs į pasišiaušusius žvirblius. Dar į antis
(ne antinus). Berniūkščiai kaip kuoduotosios zylės… Parduotuvės kasininkė
tooookius nagus galando, kad jokiam plėšrūnui gėdos nepadarytų (na man labiau
patinka būti aptarnautai nei į svetimo manikiūro subtilybes gilintis, bet
niekas neklausė). Kartais tos asociacijos išlenda ir viskas, niekaip negaliu
atsikratyt.
O vienas paukštiškas atsitikimas man visai ramybės
neduoda. Gatvėje pro šalį praėjo garbaus amžiaus ponia. Pasipuošusi ir
pasitempusi – kelianti susižavėjimą. Panaši, o gal ir iš tiesų tos senos
inteligentų kartos atstovė, kurios kojos iš namų nepasidabinusios nekelia. Ir
viskas buvo labai smagu, kol skrybėlės nepastebėjau. Tokios… hm… retro. Ir dar su
povo plunksnomis. O vat povas tai tikrai seniai tas savo grožybes prarado. Mano
versija – paukštis buvo suvalgytas alkano pokario metu… Tos elegantiškos damos
jaunystės laikais. Plunksnas pradžioj skrynioj saugojo, o paskui ant skrybėlės
užtupdė. O gal iš karto puošmena pavertė… Kita versija – vis gi ta skrybėlė
tarpukario galvos apdangalas. Paveldėtas su visomis plunksnomis… O gal ir
plunksnos net ne Lietuvoje gyvenusio povo. Sprendžiant iš vaizdo joms,
rūpestingai saugomoms, tikrai galėtų visas šimtas greit stuktelti. Parūpo man
tos skrybėlės ir paukščio istorija tiek, kad mintyse visos giminės (žmonių, ne
povų) istorijos rutuliojasi. Be jokio noro svetimuose gyvenimuose knistis.
Tiesiog šiaip. Kaip istorijos kurios jau užrašytos ar papasakotos. O gal toje
šeimoje karta iš kartos klausėsi vienos elegantiškos skrybėlės legendos. O
kokie nors povai tarpusavyje burbuliuoja apie giminaitį, kuris buvo (o gal vis
gi ne) suvalgytas ir jo uodega iki šiol keliauja per pasaulį. Klausti
mandagumas neleido… bet tą skrybėlę iš tolo atpažinčiau :D Ją dėvėjusios moters
niekaip.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą