Beveik savaitę
mane persekiojo... pats paprasčiausias patisonas. Dar tuo metu kai jis darže
šonus kaitino buvau numačiusi gražuolio lemtį – stiklainius. Na, o parsigabenus
vis... tai priedų trūkumas, tai laiko ar energijos stoka kamavo. Kad
nepamirščiau apie jo egzistavimą vis labiau matomoj vietoj pasidėdavau. Kol...
tas nelemtas patisonas pats pradėjo keliauti po virtuvę ir gyvu priekaištu
pavirto. Ryte nušlepsi kavos pasidaryti – o ten šalia virdulio guli... tas pats
patisonas. Eini šaldytuvo tikrinti – ir vėl jis. Nori patogiai virtuvės
foteliuke išsidrėbti – užimta. Mano vietoj patisonas ramiai sau parpia.
Naktį sapnavau košmarą,
kad lovoj... guli dideeeelis ir gauruotas patisonas (visgi išsiaiškinau, kad
šunė paslapčia lovon susirangė :D). Po nakties dar ir diena tokia, apie kurias
sakoma „kaip tyčia“. Svilinant karščiui visuomeniniu transportu vėžinausi,
beveik tris valandas po miestą savomis kojomis kursavau. Mano mėgstamas vieno
knygyno skyrelis panaikintas (nooooriu dar pasirausti tose nuostabiose krūvose
su pigiomis knygomis... ). Kitame knygyne skaitytos lektūros mainai nenusisekė.
Paskaita – užsiėmimas (kuris ir turėjo būti kelionės dykumą primenančio miesto
šaligatviais kulminacija) neįvyko... o tiksliau amato meistrė per valandą taip
ir nepasirodė... Dar teko keletą kartų skuosti į autobusą, pakeliui iš stotelės
apeidinėti nelygioj kovoj kritusias aukas (vasaros karščio bei alaus kokteilis
ne visiems įveikiamas)... Ir kai tempdama sunkų krepšį su knygomis, duona ir
pomidorų padažu (skirtu to paties patisono apgyvendinimui stiklainyje) leisgyvė
parsiradau namo... ant galvos šleptelėjo... tas velnio patisonas. Pamiršau, kad
uždėjau ant spintelės viršaus :D
Šiandien sukaupiau jėgas
ir sugrūdau jį į stiklainius. Tikiuosi nesisapnuos ir pretenzijų, kad
nepatogu, kaimynai nepatinka ar kokios druskos trūksta nebereikš. Pavojingos
daržovės tie patisonai. Netikintiems – skaityti tekstą aukščiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą