Istorijos - Didelis virtinis

Kai Morka buvo mažas šuniukas visko nutikdavo… tikrai ne mažiau negu dabar :D

Didelis virtinis

Tik suaugę žmonės visada žino kas skanu, o kas nelabai. Nors ir jie retkarčiais mėgsta paragauti ko nors naujo. O ką kalbėti apie vaikus ir mažus šuniukus, kuriems dar tiek daug visko reikia išbandyti. Nieko keisto, kad Morka vieną lietingą dieną, laukdama kol šeimininkė grįš namo, sumanė sužinoti kas gi gardu, o kas tiesiog fuiii. Kaip žinia šuniukams nevalia smaližiauti daiktais rastais ant žemės net jei tai labai skaniai nučiulptas ir pamestas saldainis (siaubas, ar ne?). Nevalia ir landžioti po spinteles, kuriose šeimininkai laiko maistą. Na, bet kai esi mažas smalsus šuniukas, o ir namuose nieko nėra... viskas šiek tiek keičiasi. Be to Morka puikiai matė kaip šeimininkė visą pusdienį gamino įvairius virtinukus – su mėsa, su grybais, su varške ir, žinoma, su uogomis, mat vakare laukė svečių. O prieš išeidama iš namų dar ir virtuvės spintelės gerai neuždarė. Na, juk šuo visai, visai, visaaaaaiiii nekaltas, kad viskas ten taip vilioja.

Įkišus nosį į pirmąjį spintelėje buvusį indelį pasirodė, kad tai neskanu. Tiesiog sūru. Vėliau pasisekė gerokai labiau – pavyko sulaižyti beveik kilogramą cukraus, atsidaryti dėžutę saldžių ir labai skanių sausų pusryčių. Atrastas ir vienas labai birus baltas dalykas, kuris smagiai pasklido po visą virtuvę. Tiesiog šuniškus angelus galima daryt. Kas būna po sotaus smaližiavimo? Pietų miegelis. Tas pats, kuris pats saldžiausias ir sapnų pilnas. Net vienas keistas dalykas nutiko – Morka nepabudo nuo rakinamos durų spynos garso. O to šuniukės gyvenime dar nebuvo buvę...

-              -   Oho- ho koks didelis virtinis! Pilvai sprogs jei tokiais mus vaišinsi, - tramdydamas juoką pirmas nosį virtuvėn kyštelėjo dėdė Juozas.

         Galvas pro duris sugrūdo ir kiti svečiai, kol galop virtuvėje pasirodė šeimininkė, nesuprasdama kuo prasikalto jos virtiniai, kurių niekas dar net neragavo.  Viduryje tikrai gulėjo kažkas panašaus į didelį, didelį miltuotą virtinuką. Tik su uodega ir dviem apsimiegojusiomis akimis labai jau panašiomis į Morkos.

-               -      Miltų ant grindų kaip kokiame malūne, - šmaikštauti nesiliovė dėdė Juozas.

Ir tada Morka visai netyčia prisiminė, kad landžioti po virtuvės spinteles jai nevalia. Na tiesiog nepridera gerai išauklėtam šuniui, o ji kaip tik tokia ir yra. Ir greitai sumetė, kad pats metas būtų virtuvę užleisti šeimininkei – jai juk reikia baigti ruošti vakarienę svečiams. Be to geri šunys, kai šeimininkams padėti negali, jiems bent jau netrukdo. Ir didelis, didelis virtinis pasistengė nepastebimai išsliūkinti iš miltų debesies į kambarį, kad nesipainiotų po kojomis šluota besidarbuojančiai šeimininkei.

Visi svečiai beveik pusvalandį smagiai bekrizendami iš dėdės Juozo pokštų plušėjo virtuvėje. Miltų buvo visur – ir ant spintelių, ir po spintelėmis, ir ant grindų, ir net ant šviestuvo. O kur dar visus išsibarsčiusios įvairios kruopos, žirniai ir kiti spintelėje buvę produktai.

-             -   Jūsų svetainėje užvirė puodas. Girdžiu kaip kunkuliuoja, - konstatavo faktą smalsią nosį įkišęs kaimynų berniukas Tomas. Prieš išsiruošdamas į svečius jis padėjo močiutei virti košę ir apie verdančius puodus nusimanė neblogai.

-              -  Tik išbėgusių puodų mums ir betrūksta, - jau ruošėsi bambėti dėdulė Juozas, bet vedinas smalsumo paskui visus nulėkė į svetainę.

Kambaryje nesimatė jokio puodo. Buvo prisiminta, kad jo ten ir negalėtų būti - juk niekas neverda vidury svetainės ne tik košės, bet ir sriubos ar kokių virtinių. Užtai visas kilimas buvo padengtas miltuotais pėdsakais, o iš po lovos kyšojo užpakalis ir uodega.

-           - Kaimynų vamzdžiai taip burbuliuoja. Turbūt užsikišo. Ne kitaip. Aš gi santechniku jaunystėj buvau. Apie vandentiekio vamzdžius žinau viską, - niekam  savo žiniomis neleido abejoti dėdė.

-         -  O pagal garsą kaimynų vamzdžiai turbūt po jūsų lova nutiesti. Negerai taip. Kiekvienas savo vamzdžius  namuose turi laikyti, - paslaugiai patarimų negailėjo Tomas.

Svečiai draugiškai sužiuro po lova. Bet be Morkos priekinės dalies ten nieko daugiau nebuvo.

-          -   Man rodos ten ne skrandis, o visas burbuliatorius, - prikišęs ausį prie sopančio Morkos pilvelio užtikrintu balsu tarė dėdė Juozas.- Nagi... lįsk, pilvuk, lauk.

                Bet... Ką jau čia slėpt - nuo visų rastų skanumynų Morkai ne tik pilvą sopėt pradėjo. Beskubėdama dar ir pamiršo, kad, kaip visi maži šuniukai, ji gan greitai auga ir jau kokia savaitė kai nebetelpa po šeimininkės lova. Didžiausiam Morkos siaubui pilvukas nei pirmyn, nei atgal nejuda. Įstrigo ir viskas... Teko vieniems svečiams kelti sunkią, sunkią lovą, o kietiems iš po jos vaduoti labai susigėdusią šunytę.

O jau tos dienos pabaiga Morkai visai nepatiko. Ne tik dėl to, jog buvo gėda. Teko dar ir ilgai, ilgai stovėti ramiai, kol šeimininkė bandė iššukuoti visus miltus iš kailiuko. O vėliau dar ir kentėti maudynes po dušu, kol to balto beskonio daikto likučius išplovė.

-          -    Na neliūdna čia pas jus, tikrai neliūdna, - šypsojosi nuo tiekos darbų pavargęs dėdė Juozas bevalgydamas ketvirtą virtinukų su uogomis porciją ir glostydamas ką tik išmaudytos Morkos paausį.