Tiems kas svajoja, galvoja, dėlioja ir... neapsisprendžia (II)

Pagaliau pripuoliau prie antrosios dalies – tai, nuo ko ir norėjosi pradėti. Ir tai, ko nagrinėjimui skyriau tikrai nemažai laiko. Dėliojausi, svarsčiau, galvojau ir t.t. Kuo gi galima užsiimti vienkiemyje, nes saulėlydžiai bei saulėtekiai (miegaliams pastarieji gal ir neaktualūs) gražu, bet... ne tik salotas valgyt reikia :D Laukiniam gyvenimui gamtoje dabartinis pasaulis neprisitaikęs – pinigų prireiks. O lakstymas per dvejus namus... atitinka pasakymą, kad kai dvi auklės tai vaikas be galvos. Tai va – dažnai atrodo, kad esu ir be galvos, ir be kojų ir šiaip... niekad nežinau kas, kur ir kada :D

Visai neblogus veiklų kaime sąrašus galima rasti ekologinių gyvenviečių puslapiuose. Taip pat peržvelgiu daugumą spaudoje ar internete pasirodančių pasakojimų (čia jie dažniausiai su laiminga pabaiga) kuo gi užsiima žmonės kaime.

Visose srityse prireiks žinių, bet matyt svarbiausias kriterijus, į kurį verta atsižvelgti – finansinės galimybės. Na, sugalvoti, jog norėčiau būti balionų fabriko šeimininkė, bet... patalpos ir įrengimai kainuoja tikrai nemažai. Tas pats galioja ir didelės fermos kūrimui ar panašiems grandioziniams projektams.

Specifinės žinios. Dažnai vardijama, jog programuotojui, straipsnių rašytojui ar vertėjui tikrai nėra skirtumo kuriame pasaulio krašte dirbti. Tik ne visada norisi arba įmanoma staigiai keisti savo specialybę. O ir gabumai, ką jau slėpt, tapti pav. internetinių puslapių dizaineriu ne visiems duoti.  Mokslinį darbą vienkiemyje įmanoma dirbti, kol... stagiau neprisireikia į biblioteką ar archyvą. O tada tenka lapatuoti į Vilnių, sugaišti nemažai laiko ir dar, svarbu, įkvėpimo pakeliui neišmėtyti :D

Augalininkystė bei gyvulininkystė. Aš nuolat trūbiju – už kuo mažiau trąšomis ir kita chemija užterštus produktus. Tai va auginant žinių tikrai prireiks, o siekiant ekologinio ūkio dar ir palankių aplinkybių. Reglamentai gana griežti – jei kaimynas trąšas beria nuo dūšios, jūsų ūkis taip pat nebus ekologinis. Be to pereinamasis laikotarpis nemenkas. O ir pati produkcija paklausiausia didžiuosiuose miestuose. Svarbus tampa pristatymo atstumas bei greitumas. Kad kelionė nekainuotų daug ir žalumynai atrodytų skaniai. Verta nepamiršti ir investicijų į žemę daržams ar ganykloms, patalpas gyvuliams, derliaus sandėliavimo patalpas ir pan. Be to tai sritys, kur neretai tenka pasiduoti gamtos valiai – orų nesureguliuosi. Gyvulių ligas taip pat ne visuomet įmanoma kontroliuoti (užtenka pastarųjų dienų žinias perskaityt ar išgirst). Vienas didesnių pliusų augalininkystėje – sezoniškumas. Žiemą prie pečiaus leisti galima, popierius tvarkyti ir naują derlių planuoti. Gyvuliai, gi judėjimo galimybes tikrai apriboja – nepaliksi be maisto ir vandens.

Atskirai išskiriu bitininkystę, nes... pirmieji bitininkavimo metai ir galiu šiek tiek iš savo patirties paporint. Savos žemės turėjimas nėra itin svarbus – galima tartis su ūkininkais ir, jei avilių daugiau, bičių namelius jų valdose sustatyti. Žinių prireiks tikrai daug, o investicijų daugiau nei atrodo pradžioje. Taip pat – darbo bei laiko tam skirti reikia nemažai. Tiesa, intensyvumas sezoninis – žiemą tik gero bitutėms gali linkėti, inventorių tvarkyti ir naujų žinių semtis. O norint iš bitininkystės pragyventi... na bityno nemažo reiks ;D

Svečiai, sveteliai ramūs ir aktyvūs. Oi, kaimo turizmas tai tikrai populiarus. Nuo ekologiško daržininkavimo užsiėmimų iki gulėjimo bambą išvertus. Atmetus investicijas ir strategiškai patogios vietos poreikį, matyt, svarbiausias klausimas ar esate pasiruošę įsileisti nepažįstamus žmones. Ir reiklius, ir nelabai, bet dėmesio jiems skirti reiks, pramogas galvoti ir rūpintis svečiais. Tikrai ne kiekvienam tai priimtina.

Mokymai, kursai ir kitokie užsiėmimai. Nuo vilnos vėlimo pamokėlių iki kursų kaip pasistatyti molinį namą. Specifinės žinios ir gebėjimas bendrauti būtini. O ir vieta – ar patogu, ar norisi juos namuose vesti. O gal teks kažkur po miestus važinėti.

Amatai, kūrybiniai polėkiai. Senieji amatai ir tie, kurie ant bangos. Vėl gi – rankelės turi būti miklios, galvoje daug idėjų, tam, kad jūsų dirbiniai būtų išskirtiniai ir sulauktų pirkėjų. Nuo žvakių iki kepurių ar užklotų. Pasirinkimas – pagal polinkius.

Specifiniai verslai. Gal aliejaus spaudykla, o gal batų fabrikas ar duonos kepykla. Veiklų tikrai galima prigalvoti įvairiausių, o skaičiuoti kiek gi investicijų reikia teks labai ilgai.

Suskirčiau į tikrai dideles grupes, bet reziumuojant galima pasakyti viena – be vadybos iš vietos nepajudėsite. Gali rūsyje rikiuotis stiklainiai su išskirtinėmis uogienėmis, prieangyje šimtai veltinių, o šaldikliai būti pilni aukščiausios kokybės mėsos. Niekas nepirks jei nežinos, kad esate ir to, kad jūsų bei jūsų produkcija tikrai išskirtiniai. Tai va – per dvejus, jau beveik ir su puse, vienkiemio metus priėjau vieną išvadą – reikalingiausias čia verslumas. Arba kitaip – bent kokie vadybos pagrindai :D Ir dar drąsos rizikuoti, daryti ir bandyti. Nors jūs ir patys, turbūt, visa tai žinot :D

Tiems kas svajoja, galvoja, dėlioja ir... neapsisprendžia (I)

Aš tikrai kartojuosi rašydama, kad daug keliaujam. Per keletą savaičių Vakarų Lietuva aplankyta, nemenkoje dalyje Dzūkijos pabuvota, rytinė dalis patikrinta ir šiaurėje esame. Ir visur norisi sakyti – oi, kaip čia gražiai tie miesteliai tvarkosi, puošiasi ir gėlėmis dabinasi. Grožėtis ir džiaugtis. Bet va – pašneki su vietiniais ir tokie prieštaringi jausmai  apima kai sužinai priemones... Tikrai taip, yra ir tokių seniūnų, kurie į namus beldžiasi, tvarkyti aplinką liepia, o į pasiteisinimus „senatvė, jėgų ir noro jau nebėra“ atrėžia, jog vaikai tegu atvažiuoja. Jei nelanko – prašom kitus samdyti. Ir net prigąsdinti nebūtais dalykais (kaip, kad pensijos neatneš) sugeba. Tikrai ne visur ir ne visi tokie, bet ūpą gerokai numušė. Gaila tų senučiukių pasidarė (ką jau čia apsimetinėt – pagal kaimišką tradiciją tokie darbai moterims tenka) ir kiekvienam kieme gėlynai žydintys tokie klastingi pasirodė... O dar faktas, kad kažkas kišasi į asmeninę erdvę – kiemą...

                      Bet tos saldžios ir gražios sėkmės istorijos... Nepraleidžiu nei vieno straipsnio pasakojančios kaip miestiečiai kaime laimę atrado, kalnus nuvertė (perkeltine prasme, tiesiogiai geriau neverstų – kraštovaizdį reikia saugot), pasaulį užkariavo. Tikrai džiaugiuosi tokiais dalykais. Ir dar žaviuosi. Ir šiaip, gal net truputėlį pavydžiu. Tuo geruoju pavydu :D Ir visuomet galvoju, kad reik tik savais norais bei planais kliautis – bedirbant viskas įveikiama. Tik ką daryt jei iš anksto nelabai žinai kas ir kaip. Net neįsivaizduoji kaip viskas daroma ir dar, svarbiausia, kokie įkvėpimai ar atradimai kaime aplankys. Ko reikia įsikūrimui. Arba ko nereikia :D Žinoma, noras svarbiausia, bet... Informacijos srautas toks, kad atsirinkt sunku, o galop supranti, kad patarimų nėra. Jei turit patarėjų tai tie trigrašiai visi skirtingi bus :D Žinoma, viskas labai individualu, priklauso ne tik nuo noro, bet ir finansų, jėgų, laiko išteklių. Bet tikrai būčiau apsidžiaugus radus šiek tiek apibendrintą info. Mano asmeniniai pastebėjimai. Gal bus kam nors naudingi :D Dalimis skirstau, kad per daug neįsiplepėčiau, o kartu ir suvokdama, kad kai kurie skyriai ilgoki bus. Šiandien trumpa apžvalgėlė.

Žemė

                      Kas ką besakytų, žemės reikia hektarais, o ne arais. Net jei nesiruošiat augalininkyste ar gyvulininkyste rimtai užsiimti. Ką gali žinot – gal daržas, tik asmeninėm reikmėm skirtas, išsiplės iki begalybės ir pavirs jau ne tik savos šeimos maisto šaltiniu :D Bet kokiu atveju, turi gi tilpt ir sodas, ir pieva, ir daržas ir šiaip erdvė į kurią žvelgiant galima planuot ir svajot.  Atsispirkit gąsdinimams: kam tiek žemės, nesusidorosit; gi šienaut, prižiūrėt (tai tiesa, bet ne tokia baisi) reiks; o tai gi ir šešiuose aruose viskas telpa (vat šitas argumentas mane iš viso juokina, na jei jau norėt tokio sklypelio – kolektyviniai sodai vis dar egzistuoja). Žemės turėjimas suteikia daugiau galimybių – gyvulininkystė, augalininkystė, o gal miškas. Net ir festivalį galima savose valdose surengt: D Muzikos ar amatų. Arbatos skanavimo, jogos stovyklą ir ką tik sugalvosit – pagal šeimininkų polinkius. Bet jei jau nėra žemės... veiklos tikrai ribotesnės tampa.

Vieta

                      Nėra Lietuva didelė, visi atstumai įveikiami net ne per dieną, o greičiau. Jei  kraustynos galutinės ir neteks į darbus mieste keliauti, atstumai nebus tokie svarbūs. Bet... kelionės reikalauja laiko bei finansų. Ir didesnio miesto artumas kartais gali būti vienas lemiamų veiksnių, kurie apspręs tai, kuo gi užsiimsite kaime. Daržovių, kiaušinių, mėsos ar kitų maisto produktų paklausa didžiausia būtent miestuose. Ne miesteliuose ar kaimeliuose, nors jie būtų arčiausiai jūsų. Du šimtus kilometrų iki Vilniaus keliavusios salotos, nors ir iš ekologiško daržo, tikrai neatrodys itin patraukliai. O ir kainą nedžiugins (nes kuras juk taip pat kainuoja). Dirbant intelektinį darbą verta nepamiršti, kad profesinės literatūros mažose bibliotekėlėse nerasite. Turizmas? Keliai, turistiniai maršrutai ar keliautojams patrauklus regionas, vandens telkinys – puikus būdas pritraukti svečius. Tai sąlygos, kurios gerokai palengvintų gyvenimą. Tiesa, jei savo gaminius galite siųsti paštu, gyvenamoji vieta tampa visiškai nesvarbi. Ir keletas pastebėjimų – paštas provincijoje dirba trumpai ir tik darbo dienomis. Niekas nenorės mokėti dešimt litų už siuntimą kai jūsų gaminys kainuoja 5 Lt Ir dar – perkant sodybą beveik visur jums pasakys .- keliai valomi. Tik ar tikrai? Irk as tai daro – kaimynas ar seniūnija? Mėnesį neišvažiuoti ir iki artimiausio kelio klampot kokius penketą kilometrų gal ir romaniška. Bet jei jūsų darbai reikalauja geresnio susisiekimo? Vasarą per purvynus ant kupros tempti statybines medžuagas irgi nėra iki smagu :D

Namelis ant vištos kojelės?

                      Nors ir (o gal net?) medyje namas, vis tiek stogas virš galvos gerai :D Finansiškai neretai pigiau statyti naują namą nei pilnai renovuoti seną. Bet vėl gi – kokie poreikiai. Būdelė lauke, vanduo tik kibirais semiamas iš šulinio, skalbimas rankomis – romantika. Bet ar ilgam. Tikrai ateis diena, kai norėsi nešalti uodegos, o varvant nosiai ir spaudžiant rimtam šalčiui, nežvelgti į šulinio gilumą tikrinant ar tik kibiras nesidaužo į ledą :D Remontas ir statybos siurbia tris dalykus: pinigus, laiką ir jėgas. Visas tikrai kainuos daugiau ir užtruks ilgiau negu planavot :D Aš čia rimtai – toks tad dėsnis :D Bet... senas medinis namas kvepia kitaip nei naujas blokinis pastatas. Naujas mūrinukas atsparesnis graužikų invazijai nei rąstinė troba. O gal šiaudų ir molio statinys, vilnonės jurta... Iglu lietuviškam klimatui nepritaikytas, todėl geriau tik svajot arba didelį šaldytuvą pirkt.

                      

Susirinkimas

          Nieko negaliu sau padaryt – labai juokingas žodis „susirinkimas“. Tas pats vartojamas ir kai žmonės į vieną vietą sueina ir veiksmui įvardinti. Dabar ir atspėkit, kas pas mus ką ir dėl ko renkasi :D Susirinkimai būna nuolat –paukščių, drugelių, vabalų, žvėrių...  Klegėjimo netrūksta. O susirinkau save :D Kažkokia penkmečio didumo krizė buvo užpuolus – psichologiškai visokioms negandoms pasidaviau. Net ir pati nežinau kodėl ir vis dar manau, kad tokie dalykai man nebūdingi. Ir dar kategoriškai sau uždraudžiau verkšlenti „nieko nespėju, darbuose skęstu, ai, ai ir dar oi“. Vadinasi: blogai planuojamas laikas ir neteisingai sudėlioti prioritetai. Para turi 24 val., o pamiegosiu kada nors... Bet, kad jau susirinkimas (ir vėl jis prasmėmis kvailioja :D ) įvyko ir pavyko tai trumpas vidurvasario vienkiemyje aprašas.

            Odes daržovėms vis rašiau, rašiau ir ką... niekas jų šiemet nevalgo. Net ir daržai žolėse pasislėpę – kai neini ten gėrybių ieškot, ravėjimas visai neaktualus. Pamiršti tuos plotus ir tiek. Tik į svečius važiuodama krepšius bei dėžes gėrybių prikraunu. Tai tuo momentu pagalvoju  „gi taip neseniai ravėjau... velniais, būtinai vėl reikia“. Paskui išvažiuoju ir pamirštu :D Arba žiūrėti punktą apie prioritetus. Tai tas grožis niekieno nelankomose lysvėse nėra sąraše Nr. 1. Be to kai pievomis daržas apsimeta mažiau vagysčių. Matyt zuikiai su stirnomis estetai ir jiems patinka tik prižiūrėti plotai :D

            Pirmais vienkiemio metais visus uogienėms aprūpinau. Vis dar nereikia jų virt :D O raudonuosius serbentus paminėjus draugai net nosis nusuka. Nors gal... pora stiklainėlių kokių nors uogų mamai išvirsiu. Kad jau saldumynų negali dėl ligos valgyt, tai nors retkarčiais, kai labai norisi, lai maniškėmis uogienėmis lepinasi.

            Visai rimtai įklimpau į vyndarystę. Taninai, pektinai, maistinės medžiagos, misos rauginimas ir dar visokiausi eksperimentai. Alkoholio ar girtuokliavimo čia tikrai nepropaguoju, bet savo vyno turėjimas... na smagus dalykas svečią pavaišint ar pas draugus nusivežt. Atidarai butelį ir gali porinti nuo kurio krūmo uogos skintos, kiek laiko jis „pukšėjo“, kiek rūsyje brendo. O po metų kitų, tikiuosi pasakot ir iš kurio vynuogyno kuri vynuogė parsivežta, kaip jos važiuojant gegužę sniegas ant kelio dribo ir visokiausias istorijas. Su laiku pagražintas, žinoma :D Jei kas nedrįsot iki šiol pabandyt – pats metas eksperimentuoti su uogomis.

Ir savo medaus jau ragavom. Kai tik baigsis tas perkūno trankymosi periodas, likusį suksim. Aaaaaa.... dar dėžutės medui nebaigtos :D

Šios vasaros atradimas, tiksliau žinomų dalykų prisiminimas – lininiai skiautiniai. Leidau sau prabangą ir vieną iš tokių užklotų pasilikau sau. Na negalėjau skirtis ir viskas. Tai va – rekomenduoju visomis keturiomis ir dar Mokos uodegą pridedu. Nes – kvėpuoja ir vėsina jie. Dabar atsakau į  logiškus klausimus, tuos kurių sulaukiu dažniausiai :D Kam klostytis jei karšta, vėsintis reikia? Vakare su knyga nudribus jaukiau kažką užsimesti. O jei dar kokia musė į vidų prasprūdo... (žinau, žinau ir tinkliukus ant durų bei langų kabint reikia ir šiaip jas išgaudyt ar išvaikyt, bet visko pas mus nutinka :D). Dar būna naktų, kai truputį vėsu miegoti, bet po rimtesniu užklotu karšta, vien užvalkaliukas – nerimta ar vėsu... Tai gi glamžosi? Hm... su lupa nespoksau. Bet daiktai turi tarnauti „iš visos dūšios“. Tai būna jis ir susuktas, ir po užpakaliu pakištas ir šiaip visaip kaip pamaigytas. Susiglamžymo didelio nepastebėjau :D Skalbti, kaip skalbti? Prieš siuvant iš lino medžiagas būtinai reikia išskalbti idant susitrauktų tiek, kiek joms lemta tai padaryti. Žinoma, taip ir darau. O vėliau – švelnioj temperatūroj išskalbi, pakabini, išdžiūsta ir vėl naudoji. Ai, kas šunį turi, supras, kad ypač lietingomis dienomis, visokių pėdsakų ant užtiesalų atsiranda :D Tai va – lininių skiautinių skalbimas problemų nesukelia. Net man, kuri tvirtai tiki, kad gyvenime yra įdomesnių dalykų bei buitis – skalbimas, indų plovimas ir pan. rutininiai veiksmai.

            Vai, koks padrikas aprašas gavosi. Bet tai ko ir tikėtis kai karšta, griausmai mane ir Moką mirtinai gąsdina. Ir dar prioritetų sąrašai smaugia (ne, ne, ne zirzti, kad daug darbo ir nieko nespėju, griežtai draudžiama. Reikia tiesiog daryti :D ).

Kalendoriaus pokštai

Būna tokie kalendoriai plėšomais lapeliais. Naudojami, spėju, dažniausiai kaimuose ir garbaus amžiaus žmonių. Nes kai prieš naujuosius rinkausi tokį tai... „Bobutės“, daržininkų/sodininkų, vaistažolių :D Ai, dar pamenu, ligų kalendorius buvo. Žvengiau, kad surašyta, kada kuo sirgt reikia, bet ne – vaistai, mikstūros, tepalai ir kiti preparatai visuose puslapiuose. Bet kokiu atveju, turim vienkiemyje tokį, tik net neprisimenu kam skirta – gal daržams kokiems... Vieną rytą nuplėšiau lapelį – o gi leidyklos brokas, kalendoriaus lapelių trūkumas. Dar pajuokavom, kad, matyt gyvenimas sustos, jei jau kalendoriuje dienų nėra. Prisipokštavom. Taip ir gavosi – išlėkė iš gyvenimo nemenkas gabalas. Dingo, prašapo, išnyko.

Dabar atrodo, gal ir neblogai kartais tokie ekstremalūs dalykai. Vėl įsitikinau, kad vienkiemyje komanda gyvena – su viskuo mes galim susidorot, įveikt ir dar išgyvent. Ir ilgiausias keliones, ir neplanuotus nutikimus, ir tuos momentus, kai iš nuovargio bei miego trūkumo viskas akyse lietis pradeda. Ir net optimistiškai į laukiančius ir net žviegiančius dėl skubumo, darbus žiūriu. Viskas padaroma ir įgyvendinama, jei tik norisi :D

Ir visai neplanavau niekam sakyt ar girtis, kaip aš vieną iš savo vaikystės svajonių už uodegos galiuko čiupinėjau. Nes ir galutinio testo, iš esmės skirto tik popieriuko gavimui, nelaikiau (ir sutapk gi taip, kad tomis dienomis pakeliui iš vieno darbo į kitą nakvodavom tai net naktimis negalėjau prie interneto prisėsti). Bet pravertė žinios, deja pravertė ir net su kaupu. Teko iš skausmo vietos nerandančiai Mokai pagalbą suteikti. Tai ir noriu visus paskatinti mokytis, tobulėti ir nuolat naujų dalykų sužinoti. Net ir pinigų ar laisvo laiko daug neturint galima surasti būdų kaip po dominančią sritį pabraidžiot. Puikiausi nemokamų paskaitų ciklų puslapiai internete gyvena. Aš vat čia https://www.coursera.org/category/humanities kursą apie Veterinarijos pradmenis susiurbiau. Ne vieną savaitę sąžiningai namų darbus dariau ir vis prisimindavau kaip vaikystėj pliušinį šunį gydžiau, veterinare norėjau tapti. Šitų mokslų metu Moka kentėjo – buvo iščiupinėta ir apžiūrėta iki begalybės. Jau minėjau, kad taip sutapo, jog pravertė kursuose gautos žinios.  Ir tikrai nepaskutiniai mano mokslai čia buvo, o posakis „ką išmoksi ant pečių nenešiosi“ niekada nesensta. Nors, kartais, ir geriau jį tik teoriškai žinot, nei ant savo ar šuns kailio išbandyt.