Gavo vakar katinas asmeninį dubenėlį. Specialiai
pirkau – kaip čia dabar gyvuliukas iš senos lėkštės valgys :D Toks ryškiai
raudonas ir Zigmas jį jau iš tolo atskiria. O Mokai labai knieti į tą dubenėlį
savo nosį įkišt. Kol kas šunė laikosi... :D Bet žinau, žinau, kad kada nors,
kai niekas nematys, patikrins kas tai per daiktas. O po to, kadangi jausis
kalta, pati prisipažins – ateis ausis priglaudus, akutes nunarinus.
Specializuotoje
parduotuvėje dar ir maisto katinam pagriebiau. Ir spėkit? Sėdi Zigmas prie
bliūdelio su sausu maistu, liūdnai žiūri ir nesupranta – o tai čia dabar kas :D
„Čia man, o tai čia valgoma ar kaip?“. R juokauja, kad gali jis ir pabėgo iš
namų, kur sausu maistu šeria. Už tai ir liesas toks. Oi, neatlaikė mano širdelė
– katinas vėl gauna mėsos nuopjovas ir pan. gėrį, kurį Moka šlamščia. Dar
neapgalvojau taktikos – rimtai pratinsiu katiną prie sauso maisto ar ne... Nes
maišyt su faršu, sultiniu ir pan. sausas granules darbas visgi. Ir nebūtinai
rezultatų duos. O mėsos ne gaila, tik sausas maistas praktiškiau – tokio bailio
su savimi niekur nesiveši, o maisto palikti tai galima. Sauso, žinoma, ne
žalios mėsos. Na ir subalansuoti mitybą sunkoka...
Kol
kas neteko Zigmo paglostyti – baimės dar pilnas. Bet visai rimtai apsigyveno
žolėse priešais duris/virtuvės langą. Maždaug 10 metrų atstumu. Kai išeinu –
galvą iškėlęs žiūri :D Reiks gal būdą katinui sukonstruoti – gi ir per lietų
jis ten snaudžia ir saulei šviečiant nesitraukia. Į langus/duris žiūri. O vat
prieiti arčiau nei 1 metras kol kas neleidžia. Balso jau nebebijo, iš tolo
kalbinamas net ir murkteli kartais. Gal gi ateis tas metas kai aplink kojas
suksis glostymo reikalaudamas...
O
namai džiovintais baravykais kvepia. Niekur nesinori eit – tas kvapas užburia
ir nepaleidžia. R su Moka po vietinį mišką pasivaikščiojo ir iš kart 45
egzempliorius parnešė. Oi, džiaugiasi mano pilvas be galo. Dar ir dėl to, kad
grybaut labai, labai nemėgstu (švelniai išsireiškiau...), o vat grybus tai...
kasdien ir įvairiom formom galiu ryti. Ir
šiaip dabar stiklainių pildymo metas. Rodos, daržas visą vasarą dėmesio negavo,
o tuščių stiklainių jau tuoj ir trūkumas bus. Keista kažkaip :D Kas mamos
neklauso... perka stiklainius :D Siūlė mama, kai svečiuose buvau, pasiimti
tuščius stiklainius, pravers. O aš taip išdidžiai – kad gi šiemet nieko tuose
daržuose nebus, nereiks man prie puodų su atsargom suktis... Vat ir neklausyk
vyresnių :D
O
visus vienkiemio gyventojus jau senokai širšės terorizuoja, visos pakampės
gaudyklėmis apstatytos. Laikosi tik Moka – ji jas gaudo ir ėda. Neklauskit kaip
tai pasiseka, nes prieš septynerius metus dar stebėjausi ir bijojau dėl šuns,
dabar jau pripratom. Kartais, atrodo, ir įgelia kokia, bet laaabai retai.
Sukaukši Moka dantimis – ir nėra širšės. Kamanes arba širšių vilkus (čia tie
dideli ir baisūs širšinai) dar pakramto... O mes šiemet visur išlandžiojom
širšių lizdo beieškodami – ir ūkiniuose pastatuose, ir klėtyje, ir palėpėj
ieškojom. Niekur neradom. Iki vakar. Atsitiktinai dviese su Moka aptikom. O aš
tai jau pasidžiaugiau ta dargana lauke – jei ne ji nebūčiau obuolių rinkusi su
guminiais batais, megztiniu... Tiesiai ant žemėje esančio širšių lizdo angos
užsisrioglinau... Pakilo debesėlis :D Bandydamos neprarast išdidumo, bet gana
sparčiai, namo abi su Moka parlėkėm. Nors šunė tai gal ir likus būtų, bet
griežtai liepiau namo eit :D Dabar purškiam ir laukiam... pagal angą ir širšių
kiekį ten ne mažas lizdelis. Knietės iškast pažiūrėt :D
O
pabaigai toks buitiškas daržininkystės pastebėjimas. Pirmi metai kai morkos
visai šaunios užaugo. Patarimų nesilaikant :D Visi kaip susitarę gieda – retint
morkas reikia, retint. Nors man įtarimas ir anksčiau kilo – gi ūkininkai
didieji tikrai po laukus nevaikšto ir nerauna per tankiai augančių morkyčių...
Šiemet neretinau, paeiliui su svogūnais augo ir pagaliau. Rezultatas neblogas –
tvirtos, vidutinio dydžio morkos :D Čia į temą kaip neapsikraut nereikalingais
darbais :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą