Lapams krentant

            Tikras krituolių metas vienkiemyje – medžiai lapus barsto, paskutiniai obuoliai žemėn bumsi ir dar Moka vasarinio kailio šerius mėto :D Kava, šunį paglosčius, su šeriais, kiemas su slidžiais lapais, o sodo takai obuoliais nubarstyti. Jurginus bei serenčius šalnos įveikė, išdidžiai kol kas laikosi tik medetkos bei raganės. Dar keletas astrų ir petunijų nepasiduoda. Žydėjimą keičia gelsvi ir rusvi atspalviai. Ir smagumas namuose. Toks didelis, didelis iš miesto grįžus – kai bute 14 laipsnių šilumos sodyboje tik pamačius krosnį iš kart nuotaika pagerėja :D Padoriai išsimiegot norisi ir kibt į darbus. Jurginus jau iškasiau, o visų gėlynų ir daržų sutvarkymui dar ne vienos dienos gali prireikt. Beje, pomidorų ir paprikų dar turim. Ir salotų, ir ridikų... Šviežių daržovių sezonas nesibaigia. 

            Patirtys ir atradimai rudeniniai smagūs. Į tikrų tikriausių kaimiečių gretas įsirašiau. Stebėjausi, stebėjausi kam gi šiais laikais kaliošų reikia. Parduotuvėse pardavinėja, tai turbūt kažkas ir perka. Orams atšalus, lietui nulyjant, sumintijom, kad gal geras toks apavas kai reikia greitai laukan išlėkt. Įšokai ir pirmyn malkų – kojos sausos lieka. Nes prisipažįstu – guminius ar ir šiaip batus dėl tokios smulkmės dažniausiai tingiu autis ir grįžtu šaltom, šlapiom kojom. Tai va – kaliošai geras daiktas. Ir dar kartu bobutišką eiseną dovanų galima gaut :D Tokią, kur susikūprinęs, pastenėdamas pėdini. Išlėkiau užsimiegojus, paslydau ant lapų. Uodegikaulis sutrenktas, koja nikstelėta – eisenos kitaip kaip klibinkščiavimas neįvardinsi :D Oi, laikinai tik, nesmargiai pačiužinėjau, po to sugebėjau ir jurginus iškast ir šiaip dar po namus pamaklinėt.

            Darže – nemokama signalizacija. Įžengiau – kad pradės kažkas cypti, net sustingau vietoje. O gi jaunam, žioplam peliukui uodegą primyniau :D Mulčio sluoksnyje įsikūręs nesitikėjo lankytojų.

            Ir svarbiausias atradimas – norai kasdieniniai ir darbų planavimai. Mieste jie tokie paprasti, bet lemiami daugybės faktorių. Vienkiemyje juos tik gamta koreguoja... Vat penktadienį norėjosi nepatekti į automobilių spūstį, paskui, kad ji greičiau baigtųsi. Kad kaimynai viršuje greičiau perstumdytų baldus, o gretimais gyvenantieji nesibartų. Vakare, prieš einant pasivaikščioti su šune, mintyse kartojau „kad, tik išeitų, kad, tik...“, bet prie laiptinės sustoję girtuokliai  visiškai niekur nesinešdino. Teko brautis laukan. Dabar galvoju, kad jei rytoj nelis, dieną dalinsiu tarp kompiuterio ir lauko darbų. Jei lietutis – vilna laukia, dėžutės slegiasi... Vakare malkos pečiuje spragsės, o vienintelis triukšmas – ūžaujantis vėjas. Toks, kuris padeda supranti kaip kartais gera namuose, kuriuose yra krosnis.