Kartais
atrodo, kad „laisvadieniai“ tai tokios dienos, po kurių labai reikia išeiginės.
Aišku, jos nebūna :D Vakar atsikėliau su nutirpusiu sprandu – nepatogaus
miegojimo pasekmė jautėsi visą dieną. Nors lėk pas kaimyną masažo prašyti, bet
kad jau nesinorėjo žmonių gąsdinti, teko dantis sukandus darbuotis.
Su
šilko popieriumi dubliuotomis, dėžėms skirtomis, medžiagomis laksčiau.
Kambariuose būtinai visiems reikia praeiti ten kus patiesta, lauke lapai
rudeniniai limpa. Taip pirmyn – atgal ir nešiojau, dalis dar dabar neišdžiūvo.
Kartoną pjausčiau, lino atraižas skiautiniams ruošiau. Namuose tvarką ir švarą
bandžiau palaikyti, milijoną stiklainių išploviau, vynus išpilsčiau, dažuose
dar dalį derliaus nuėmiau. Kopūstų smarvę kentėjau – balandėlius gaminau. Dar
šiek tiek prie kompiuterio teko darbuose pasiknaisioti. Vilnones šlepetes
sukočiojau, vakarop su Moka išlėkėm pasivaikščioti. Ai,
niekada tie darbai nesibaigia, o vakare niekaip negaliu užmigt – atrodo dar
daugiau buvo galima nuveikt, tik jėgų nebeliko. Tas sprandas, oi....
O
šlepetės vadinasi „Kai kojos šąla“. Visa vilna namuose jau suvelta, kol nauja
atkeliaus laukti nesinorėjo. Visokiausių spalvų likučius surinkau ir šiek tiek
fantazijos pasitelkiau. Mintis buvo – sau pagaliau nusivelsiu, nes būtent aš ir
nebeturiu naujų šlepečių. Visos iškeliauja, o man nebelieka. Iš likučių niekas
nenorės, niekam nereikės ir pati smagiai šiltomis kojomis straksėsiu. Kaip
tyčia – šiek tiek didokos gavosi ir jau naują šeimininką turi :D Teks sau kitas
velti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą