Šiandien
užsispyrusiai, kantriai ir ilgai siuvinėjau būsimų dėžučių dangtelius.
Pasikartojantis motyvas ir dar kartą atliekamas darbas. Jau buvo tokie
dangteliai, tik ar tarp krosnies ir kartonažo lakstydama ištepiau ar šiaip kas
uodega ar letenos galiuku prisilietė. Nedera pieno baltumas ir lengvi,
lengvučiai juostelėjimai - dėmelių užuomazgos. Nors realybe ir atsiduoda. Teko
daryt darbą iš naujo. Vis pamąstant, kad gi pažįstu žmonių, kurie niekada
niekur neskuba. Viską spėja – ir išsimiegot, ir darbus padaryt. Niekur nelėkdami.
O aš... toks pavydas suėmė, bet pagalvojau, kad būtent jie dažnai ir guodžiasi,
kad vidurnakty nubudus nėr ką veikt. Matyt ir ta ramybė turi savą, išvirkščią
pusę. Ir tikrai, adata besidarbuodama apmąsčiau tuos pasakojimus ir prisiminimus,
kai net svetimai kariuomenei kieman žengiant, žmonės ramiai ir kantriai savus darbus
dirbo. Gyvulius šėrė, valgį virė ar prie tų pačių audimo staklių ar siuvinių
sėdo. Ir tai nuostabą kelia tik jauniems memuarų autoriams. Kitiems tai toks
savaime suprantamas dalykas, kuriuo įsitikinama tik su metais. Ramus darbas
padeda apmąstyt, nusiramint ir gal dar iliuziją suteikia. Kad viskas bus gerai.
Kažkaip juk bus.
Žvilgtelėjau į kalendorių –
paskutinė rudens diena. Gruodis rytoj. Aš ir vėl nespėsiu visų suplanuotų
Kalėdinių dovanų padaryt. Net ir nebežinau ar stengsiuosi. Pagalvojau, kad vis gi
pasiryšiu ir pasižadėsiu šiemet paskambint. Tiems, kuriems neprisiruošiu. Ir ne
dėl laiko stokos. Gėda prisipažinti, bet dėl kantrybės. Dėl to nenoro giliai
įkvėpti ir išklausyti dvidešimtą kartą girdimų istorijų. Ir dėl to, kad niekas
mūsų nemoko ir niekas nepasufleruoja kaip padėti ištverti senatvę ir bejėgystę.
Su sava dorosimės patys, bet ką sakyti tiems, kuriuos ji užklupo dabar. Kuri
atsėlino, nors jos nelaukė. Ir yra baisesnė negu jie įsivaizdavo. Ir
nuoširdžiai nežinau ką sakyti, kai išgirstu, kad viskas būtų gerai, bet nėra
sveikatos, nėra noro, nėra jėgų... ir viskas ne taip kaip buvo. Pralemenu, kad
bus geriau. Bet ir aš, ir kitas žmogus supranta, kad tai netiesa. Sakau, kad
suprantu, kad man labai gaila. Ir tai tiesa, kiek galiu suprasti, ir graudu iki
gniužulo gerklėj, bet tai nieko nekeičia. Ir tam žmogui nepalengvėja. Kodėl
niekas nemoko ir nepasako kaip guosti tuos, kurie tavo vaikystėje buvo tokie dideli
ir stiprūs. Ir turėjo atsakymus į visus klausimus, o jų buvimas reiškė tarsi
garantą, kad viskas bus gerai. O pats to suteikti, po tiekos metų, nebegali. Ir
kai guodžiasi, kad va, nėra sveikatos jau vištas auginti, o pirktiniai
kiaušiniai tokie neskanūs, tyliu. Nors galėčiau papasakoti, kad artimiausioje
kaimo parduotuvėje kiaušinių visai nebūna. Visi vištas augina, savų turi. O
jei, kartais ir prekiauja kiaušiniais, baisu pirkti, nes aišku kiek jie ten jau
prastovėjo. O tolimesnėj parduotuvėje prieš Šv.Velykas kiaušiniai iš vis buvo
pasibaigę. Nes ten jau miestelis. Su bažnyčia ir gimnazija. Ir dar mini daugiaukščiais.
Ne visi gyvulius augina, o kiaušinių reikia visiems. O vienas kaimietis
parduotuvėje siūlė pirkti jo vištų, kurias tik sau augina, kiaušinių. Už dešimt
litų dešimtį. Kai pradėjau juoktis, kad tada pusryčių omletas kainuos kaip
kavinėj, jis niekaip netikėjo. “Kas gi kavinėse kiaušinienę valgo?“ Sakiau, kad
būna, valgo. Net restoranuose. Ir viešbučiuose rytais. Jis tik galvą purtė ir
mačiau, kad mielai pirštą prie smilkinio pasukiotų. O kai jaunystėje po buvusią
SSSR keliavo tai viešbučiuose savo augintos kiaulės lašinius valgė. Ir visi jam
pavydėjo tokio gardumo. Ypač miestiečiai, kurie parduotuvėje pirktus konservus
su batonu atbulais dantimis kišdavo. Arba į valgyklas eidavo. Bet, kad tie
konservai skanesnis nei pavandenijusios sriubos ar kotletai be mėsos.
Galėčiau
papasakoti, bet kažkodėl nepasakoju. Tik tyliu į ragelį ir klausausi. Ir kodėl
man kartais atrodo, kad ataskaitos, kurias rašau dabar, yra svarbesnės už tai
kaip prieš septyniasdešimt metų išsivedė mano pašnekovo tėvą. Arba kokia buvo
šalta žiema ir bulvės prie krosnies sušąlo. O badas įsiminė visam gyvenimui.
Apie savo darbus kažkodėl šnekėt negaliu. Rodos nesupras, beprasmybė atrodys. O
gal skaudu, kad tai yra dalis tiesos. Kad dviejų tūkstančių metų puodas nėra
vertingesnis už tą, kuris dingo per karą. Nors saugotas ir naudotas ne vienos
kartos. Ir košės jame būdavo be galo skanios. Ir visa šeimyna iš jo šaukštais
kabindavo, vis spirgų pasistengdami sužvejot. O paskambinu ir... nieko
nebegaliu pasakyti. Tik klausytis girdėtų istorijų. Iš bejėgystės norisi
greičiau nutraukti pokalbį. Nors suprantu, kad klausymas ir paprastos
kasdienybės istorijos – vieninteliai dalykai, kuriuos galiu duoti. Šiemet.
Šiemet jau tikrai. Nes kasmet vis graudžiau rikiuoju sąrašus žmonių, kuriems
per mažai skambinau, per mažai aplankydavau. Prieš šias Kalėdas tai jau tikrai,
tikrai. Ir klausysiu daug kartų girdėtų istorijų, ir net savas pasakosiu. Gal kartais
pameluodama ir nutylėdama, bet pasakosiu... Ir kai pasakiau, kad va, koks
negerumas namie – šuniui alergija, o nuo ko neaišku. Kasosis vargšas, negera.
Tikrai gailėjausi prasitarus, rodos, ko čia dabar tokiais rūpesčiai kitų
gyvenimus taip jaukti, kad paskui kasdien skambintų ir teirautųsi apie
paprastos ciucės sveikatą. Atsiprašinėt net norisi, o man sako – tai gi gerai,
kad turiu kuo rūpintis, nors ir svetimu šunimi, nes man tai kasdien skauda, net
galvot apie tai nesinori... Tai šiemet jau tikrai, tikrai visiems paskambinsiu.
Ir ilgai, ilgai klausysiu bei kalbėsiu. Tikrai.