Rudenį palydint

Šiandien užsispyrusiai, kantriai ir ilgai siuvinėjau būsimų dėžučių dangtelius. Pasikartojantis motyvas ir dar kartą atliekamas darbas. Jau buvo tokie dangteliai, tik ar tarp krosnies ir kartonažo lakstydama ištepiau ar šiaip kas uodega ar letenos galiuku prisilietė. Nedera pieno baltumas ir lengvi, lengvučiai juostelėjimai - dėmelių užuomazgos. Nors realybe ir atsiduoda. Teko daryt darbą iš naujo. Vis pamąstant, kad gi pažįstu žmonių, kurie niekada niekur neskuba. Viską spėja – ir išsimiegot, ir darbus padaryt. Niekur nelėkdami. O aš... toks pavydas suėmė, bet pagalvojau, kad būtent jie dažnai ir guodžiasi, kad vidurnakty nubudus nėr ką veikt. Matyt ir ta ramybė turi savą, išvirkščią pusę. Ir tikrai, adata besidarbuodama apmąsčiau tuos pasakojimus ir prisiminimus, kai net svetimai kariuomenei kieman žengiant, žmonės ramiai ir kantriai savus darbus dirbo. Gyvulius šėrė, valgį virė ar prie tų pačių audimo staklių ar siuvinių sėdo. Ir tai nuostabą kelia tik jauniems memuarų autoriams. Kitiems tai toks savaime suprantamas dalykas, kuriuo įsitikinama tik su metais. Ramus darbas padeda apmąstyt, nusiramint ir gal dar iliuziją suteikia. Kad viskas bus gerai. Kažkaip juk bus.

            Žvilgtelėjau į kalendorių – paskutinė rudens diena. Gruodis rytoj. Aš ir vėl nespėsiu visų suplanuotų Kalėdinių dovanų padaryt. Net ir nebežinau ar stengsiuosi. Pagalvojau, kad vis gi pasiryšiu ir pasižadėsiu šiemet paskambint. Tiems, kuriems neprisiruošiu. Ir ne dėl laiko stokos. Gėda prisipažinti, bet dėl kantrybės. Dėl to nenoro giliai įkvėpti ir išklausyti dvidešimtą kartą girdimų istorijų. Ir dėl to, kad niekas mūsų nemoko ir niekas nepasufleruoja kaip padėti ištverti senatvę ir bejėgystę. Su sava dorosimės patys, bet ką sakyti tiems, kuriuos ji užklupo dabar. Kuri atsėlino, nors jos nelaukė. Ir yra baisesnė negu jie įsivaizdavo. Ir nuoširdžiai nežinau ką sakyti, kai išgirstu, kad viskas būtų gerai, bet nėra sveikatos, nėra noro, nėra jėgų... ir viskas ne taip kaip buvo. Pralemenu, kad bus geriau. Bet ir aš, ir kitas žmogus supranta, kad tai netiesa. Sakau, kad suprantu, kad man labai gaila. Ir tai tiesa, kiek galiu suprasti, ir graudu iki gniužulo gerklėj, bet tai nieko nekeičia. Ir tam žmogui nepalengvėja. Kodėl niekas nemoko ir nepasako kaip guosti tuos, kurie tavo vaikystėje buvo tokie dideli ir stiprūs. Ir turėjo atsakymus į visus klausimus, o jų buvimas reiškė tarsi garantą, kad viskas bus gerai. O pats to suteikti, po tiekos metų, nebegali. Ir kai guodžiasi, kad va, nėra sveikatos jau vištas auginti, o pirktiniai kiaušiniai tokie neskanūs, tyliu. Nors galėčiau papasakoti, kad artimiausioje kaimo parduotuvėje kiaušinių visai nebūna. Visi vištas augina, savų turi. O jei, kartais ir prekiauja kiaušiniais, baisu pirkti, nes aišku kiek jie ten jau prastovėjo. O tolimesnėj parduotuvėje prieš Šv.Velykas kiaušiniai iš vis buvo pasibaigę. Nes ten jau miestelis. Su bažnyčia ir gimnazija. Ir dar mini daugiaukščiais. Ne visi gyvulius augina, o kiaušinių reikia visiems. O vienas kaimietis parduotuvėje siūlė pirkti jo vištų, kurias tik sau augina, kiaušinių. Už dešimt litų dešimtį. Kai pradėjau juoktis, kad tada pusryčių omletas kainuos kaip kavinėj, jis niekaip netikėjo. “Kas gi kavinėse kiaušinienę valgo?“ Sakiau, kad būna, valgo. Net restoranuose. Ir viešbučiuose rytais. Jis tik galvą purtė ir mačiau, kad mielai pirštą prie smilkinio pasukiotų. O kai jaunystėje po buvusią SSSR keliavo tai viešbučiuose savo augintos kiaulės lašinius valgė. Ir visi jam pavydėjo tokio gardumo. Ypač miestiečiai, kurie parduotuvėje pirktus konservus su batonu atbulais dantimis kišdavo. Arba į valgyklas eidavo. Bet, kad tie konservai skanesnis nei pavandenijusios sriubos ar kotletai be mėsos.

Galėčiau papasakoti, bet kažkodėl nepasakoju. Tik tyliu į ragelį ir klausausi. Ir kodėl man kartais atrodo, kad ataskaitos, kurias rašau dabar, yra svarbesnės už tai kaip prieš septyniasdešimt metų išsivedė mano pašnekovo tėvą. Arba kokia buvo šalta žiema ir bulvės prie krosnies sušąlo. O badas įsiminė visam gyvenimui. Apie savo darbus kažkodėl šnekėt negaliu. Rodos nesupras, beprasmybė atrodys. O gal skaudu, kad tai yra dalis tiesos. Kad dviejų tūkstančių metų puodas nėra vertingesnis už tą, kuris dingo per karą. Nors saugotas ir naudotas ne vienos kartos. Ir košės jame būdavo be galo skanios. Ir visa šeimyna iš jo šaukštais kabindavo, vis spirgų pasistengdami sužvejot. O paskambinu ir... nieko nebegaliu pasakyti. Tik klausytis girdėtų istorijų. Iš bejėgystės norisi greičiau nutraukti pokalbį. Nors suprantu, kad klausymas ir paprastos kasdienybės istorijos – vieninteliai dalykai, kuriuos galiu duoti. Šiemet. Šiemet jau tikrai. Nes kasmet vis graudžiau rikiuoju sąrašus žmonių, kuriems per mažai skambinau, per mažai aplankydavau. Prieš šias Kalėdas tai jau tikrai, tikrai. Ir klausysiu daug kartų girdėtų istorijų, ir net savas pasakosiu. Gal kartais pameluodama ir nutylėdama, bet pasakosiu... Ir kai pasakiau, kad va, koks negerumas namie – šuniui alergija, o nuo ko neaišku. Kasosis vargšas, negera. Tikrai gailėjausi prasitarus, rodos, ko čia dabar tokiais rūpesčiai kitų gyvenimus taip jaukti, kad paskui kasdien skambintų ir teirautųsi apie paprastos ciucės sveikatą. Atsiprašinėt net norisi, o man sako – tai gi gerai, kad turiu kuo rūpintis, nors ir svetimu šunimi, nes man tai kasdien skauda, net galvot apie tai nesinori... Tai šiemet jau tikrai, tikrai visiems paskambinsiu. Ir ilgai, ilgai klausysiu bei kalbėsiu. Tikrai.

Ir vėl košės prisiviriau...

„Ir vėl!!! Kodėl???“ – retoriniai, vidiniai bet beveik isteriškai garsūs klyksmai galvoje. Kai žioplumo skyrelis smegenyse užima nemenką dalį tenka suktis. Buvau įsitikinusi, kad į konferenciją važiuoju šeštadienį. Prisižadėjau iki jos darbų ir darbelių padaryt. Ir... pasirodo penktadienį, penktadienį ji. Ir dar šeštadienį. Be to darbai užima bent tris kart daugiau laiko nei planavau. Oi. Apsukas tenka didinti ir didinti. Vis priedainį „Ir vėl!!! Kodėl???“ mintyse kartojant. Nuo sekmadienio sukantis padidintu greičiu namai virsta keistoka irštva. Šiandien pastebėjau, dideliausias neplautų indų krūvas. Ir čia vis gi mistinis dalykas, nes rimtesnei maisto gamybai nei laiko, nei noro. Tai iš kur tie indai, a? Ant grindų daugėja purvo (oi, gerai, kad minusinė temperatūra lauke, nes balos lauke reiškia ir letenų antspaudus namuose) ir Mokos šerių, o aš viską nukeliu tam metui... kai bus laiko. Vat čia tas mistinis periodas, kuris niekada neateina :D O kai šiandien vakare supratau, kad jau nei dirbti nei miegoti nebegaliu teko imtis priemonių. Išgėriau raminančios arbatos. Pasitvirtino mano spėjimas, kad turiu katiniško kraujo. Pažvalėjau, prakutau, sudėtį arbatos patikrinau ir konstatavau, kad valerijonas manęs neramina :D Į knygą įsikniaubti, bet tada tikrai iki ryto neužmigsiu...

                      O kad jau atėjus vėlyvam rudeniui ir žiemai visi klausinėja kaip ten tam kaime tai reik pasisakyt. Net nežinau kodėl visi šį laikotarpį akcentuoja, nes gi nieks nesiteirauja kaip bute sekasi žiemot. Čia gal dėl to dienos trumpumo. O mūsų izoliacija visai nepriklauso nuo metų laiko. Nors gal šiek tiek meluoju – yra kategorija svečių, kurie į vienkiemį važiuoja geru oru. Po svetimus daržus ir šiltnamius palandžiot :D Tai jie mane nepriklausomai nuo metų laiko nervina :D O ir šiaip, kadangi vis dar gyvenam „tarp“ pagrindiniai bendravimai ištinka mieste. Ir ten tiek visokių reikalų būna prisikaupę, kad man kartais ir per daug žmonių pasidaro. Tiesiog pavargstu nuo šnekėjimo. O kas būna kai tris savaites iš savo trobelės niekur kojos nekeliam? Čia taip sąlyginai, kartą ar du per savaitę vis tiek maisto atsargas papildom. Tai va – aš visai atprantu šnekėt :D Visus reikalus, kiek tik įmanoma, stengiuosi sutvarkyti telefonu arba internetu. Ir bet koks pašalietis suardo mano erdvę. Nors jau seniai pusiau juokais sakau, kad ateityje visiška atsiskyrėle tapsiu. Gyvensiu uždaroj erdvėj, su tvorom ir vartais (kad niekas nepastebėtas nepatektų), maistą ir viską ko prisireiks užsisakinėsiu nuotoliniu būdu ir prašysiu, kad prie vartelių paliktų... Tai turbūt jau aišku, kad man to gyvo bendravimo ne itin ir trūksta. Tik žinau, kad vis tiek reikia kartais išlįst, dėl socializacijos. Nes pastebiu, kad kartais viešose erdvėje kaip pusiau laukinis žmogus elgiuos :D Arba, pav. praėjusią savaitę, draugų namuose sulaukus, iš vis bet ką plepu. Net prisiminiau laikus kai grįžus iš pusantro mėnesio ekspedicijų miškuose labai baisu būdavo Vilniaus traukinių ar autobusų stotyje išlipti. Triukšmas, žmonių grūstys ir dar smarvė. Tai dabar tikrai taip negyvenam – tokio šoko nebūna. Tik bendraut man vis sunkiau sekas :D Yra ir kitokio izoliacijos poveikio pavyzdys. R, nors šiaip plepumu nepasižymi, pradėjo itin daug kalbėt. Su televizoriumi  diskutuot, laidas komentuot ar šiaip emocijas garsiai reikšt. Vidiniai monologai persikelia į garsinę erdvę :D O kaip jaustųsi itin bendravimą ir svečius mėgstantys žmonės? Aš gal nerėšiu taip iš kart – išprotėtų. Manau pažinotų aplinkinių kaimų gyventojus, prisijungtų prie kokios nors kaimo bendruomenės, parduotuvėse plepėtų su pardavėjomis. Dar kas mėnesį turėtų apmokėt įspūdingas telefono sąskaitas ir visus metus įmantriausiai būdais svečius į namus viliotų. Išeitis visada yra :D Dar vienas variantas – kokie šeši vaikai, tėvai, seneliai. Ir, blogu oru, visi namuose lindi. Man vien pagalvojus plaukai pasišiaušia ir galvoju, kad tada tikrai geriau vienam kur bute lindėti. Arba avilin kraustytis, laką iš vidaus užsidaryt :D

                      O geriausiai jaučiasi Moka :D Kartais, kadangi aš vis pamirštu kalbėt, pati mane kalbina. Beveik haskiškai balsu bamba, na ir šiaip turi savų būdų. Paskutinį kart mieste, kadangi kaip tik sniego buvo, bandė nuskriaustą vaizduoti. Kaip gandras letenas aukštai kilojo ir graudžiu žvilgsniu bandė įrodyti „matai kaip man negera ir nepatogu taip eiti“. Bet supratus, kad nieko nebus – miestietiškiems pasivaikščiojimams pavadėlis būtina, pasirodymą baigė. Tai gal šiek tiek jaučiasi, kad Moka nuo miesto šuniui savaime suprantamų dalykų truputį atpranta. Bet vis tiek bute dūsauja ir iš paskos vaikščiodama bando įrodyti, kad ne čia jos namai. Pasidžiaugiu, kad žmonių kalba šnekėt nemoka, nes tas monologas šeimininkams ne itin malonus būtų :D Tikrai žinau :D Greit atgal į kaimą lėktumėm :D. 

Ar jau?

     Ar jau, jau jau? Ar jau spėjot senį besmegenį nulipdyt? Mes taaaip. Šeštadienio vėlų vakarą, tamsoje :D

        Jau beveik prieš dvi savaites žinojom, kad penktadienį vyks elektros linijos tvarkymo darbai ir nebus namuose elektros. Tai ir skyrėm tą dieną važinėjimams, reikalų tvarkymams. Dar mintyse dėkojau, kad vis gi elektra dingo valanda vėliau nei planuota. Nes netikėtumas ryte užklupo – išsikrovęs automobilio akumuliatorius. Spėjom pasikraut ir palikom lengvai žiemišką vienkiemį. Pakeliui į Vilnių nekantriausiems telefonu aiškinau, kad greitai nebūsim – sniegas kelius dengia, nepaskubėsi. Šeštadienį į tikrą žiemą pargrįžom. Gražu, šviesu ir... džiaugiuosi automobiliu su keturiais varomais ratais :D 

Grįžus, kol į šaldiklį ir šaldytuvą atsargas sukaišiojau, kol visus smulkius darbus atlikau. O dar skalbinių džiaustymas (oi, nepavyko mieste išsimiegot – vis skalbimo mašinos tykojau, keturi reisai po 6 kg... ir visai mes ne murziai :D)... Sutemo. Bet tos sutemos, pasnigus, tokios... šviesios :D :D O žinot kodėl čia ta žiema atėjo? Ketvirtadienį virtuvėje staltiesę  su žiemos motyvais užtiesiau. Matyt priviliojau vienkiemin sniegą :D

Saulėtai vėjuota

Nors ir saulėta, vėjas šiandien toks, kad dėžučių dangčius kiloja. Paskutinės minutės foto reikalas rimtas – pakartot negali. O gavosi labai, labai ne kas. Tikiuosi iš naujų dėžučių namų geresnių sulaukti, nes dabar ir rodyti iš arti dar nesinori.

             O man jau ir pačiai juokinga – įspūdingą per gyvenimą patirtų traumų sąrašą papildė... raivymosi pasekmės. Taip raiviausiu ir rąžiausi, na man atrodo kaip visada..., kad kakle kažkas pasitempė/išsinarino ar pan. Pasekmė – sekmadienį iš vis galvos pajudint negalėjau, naktį nemiegojau. Pirmadienį jau šiek tiek geriau. Tik šiandien žmogumi atvirstu – net galvą galiu pasukt. Ką jau bepridursi, tik posakį belieka prisimint „netikęs daiktas ir per Šv.Joną užpakalį prišąla“. Graudžiai teisingai skamba :D Mintyse suskaičiavau sudėliojau ir nusprendžiau, kad ši trauma į juokingesnių penketuką tikrai patenka. Tarp kojos nikstelėjimo pirmosiomis futbolo rungtynių sekundėmis, bebėgant link kamuolio. Nevykusio išlipimo iš lovos (oi, dvi savaites paeit negalėjau :D). Dar sugebėjau keliant puodą uždegti rankšluostį, o liepsnai pradėjus deginti rankas netyčia verdančiu vandeniu jas apsipyliau. Įsipjauti plastikiniu vienkartiniu peiliu (tai gi jie iš vis nieko nepjauna...) taip, kad pora savaičių ištinęs pirštas pūliuotų. Tai tarp šitų talpinu rąžymąsi :D Nes kitos traumos, avarijos, elektrošokas ir visokie nikstelėjimai, patempimai, jau rimčiau skamba. Užtai namuose visada turiu nuskausminamų, skysčio žaizdoms dezinfekuoti ir binto bei pleistro :D

            Jei kam atrodo, kad tamsiai vakarais vienkiemyje nuobodu tai iš kart sakau – patys jūs nuobodos :D Va Moka gavo dovanų naują guminį ir dar cypiantį žaislą. O naujus žaislus vis neša naktį į lovą gal saugiau ir patogiau jiems ten. Šokčiojau iš miegų kaip zuikis – pasiverti ir kažkas pradeda cypti. Išmeti tą guminę vištą, po kiek laiko bundi iš sapno – cypia :D Didesnieji, pusiau naminiai, gyventojai irgi nesnaudžia. Prietemoje skalbinius džiaustydama klausiausi iš pamiškės sklindančio briedžio baubimo – kūnas pagaugais eina. Balsas į dangų gal ir nekeliauja, bet laukais ir pamiškėmis labai gerai sklinda. Stirnų pulkelius jau kasdien matom – pamiškėse žolytę rupšnoja. Sprendžiant iš krūvų ir į vienkiemį užsuka kai mūsų nebūna. Arba kai namuose esam, nes tamsoje nosies kišt niekur nesinori.

            Vakar namuose panika kilo – kuuur saldumynai, kuuuurrr. Vat pripratinau, kad nuolat koks nors pyragas iškeptas būtų. Ar bent šokoladas spintelėje paslėptas. Teks kišt nosį į šaldytuvą ir tešlą kokiam saldėsiui makaluot :D Vakarienei :D

(Ne)miegančios atsargų kaupikės laikotarpis

Gyvenu kol... užmiegu :D Tikrai, tikrai. Naktį dirbu, skaitau kol paryčiais užmiegu. Šviesai spiginant ir dar visokiausiomis nepatogiomis pozomis. Dieną tą patį veikiu kol... užmiegu. Nes tų ketvertos ar penketos valandų naktimis ne visada užtenka. Kavą rytais geriu lauke ir mėgaujuosi rudens tyla bei lapkričio vidurio neprimenančiais orais. O kartais užmiegu su kavos puodeliu rankoje :D

Šiandien buvo šarkų laimės diena. Jei ir ne šitų paukščių, tai visokių atsargų kaupikų tikrai. Net pačiai juokinga kaip tokie paprasti dalykai  nuotaiką pakelia – radau atraižėlių, nėrinių ir kaspinėlių. Būtent tokių, kokių reikėjo. Puiki diena, ar ne? Kaip ir visos kitos, kuomet atsikeli iš anksto nusiteikęs geriems dalykams :D Dėliojant atraižas, vilnas ir planuojant bei svajojant kiek visko su tais turtais galima nuveikti pagaliau nušvitimas ištiko. Savo ligos pavadinį suformulavau – tekstilė. Taikomoji tekstilė tai yra. Mane ji žavi. Smagumas suteikti audiniams formas – nuo plokštumos, kuri ant stalo tiesiama ar į tos kuri skiautiniu pavirtus šildo, iki formų pačių įvairiausių. Žvėrių ir pagalvių. Ir net į dėžės, skirtingai nuo daugelis kartonažo mėgėjų, žvelgiu ne kaip į darbą su kartonu, o kaip malonų triūsą su audiniais. Skirtingo storio, švelnumo ir raštų. Juos galima siuvinėti, išpiešti ar tiesiog aplikacijomis apsiūti. Net palengvėjo savo ligą įvardinus :D Nes kaip gi paaiškinti žmonėms kuo užsiimi – vakar veltinio šlepetės ir dėžės pradžia, šiandien audinių dubliavimas šilko popieriumi, rytoj skiautinio pabaigtuvės ir dėžutės aptraukimas audiniu.. O gal veltinio pirštinaitės, o gal... Į svajonių sąrašus matyt metas įtraukti tekstilės mokslus. Dailės mokykloje pastudijuoti teko, o tekstilės ne :D

Dabar mįslę atspėkit. Devyni amatai dešimtas...? Ne, ne, ne badas. Bent jau tikiuosi. Dešimtas - betvarkė darbo kambaryje. Savaitgalį tvarkymosi šišo apimta ir dar paskatinta suvokimo, kad pradedu kraustytis ant virtuvinio stalo, nes saviškis per mažas, buvau įsisukus. Dvi valandas į lentynas, dėžės bei maišelius viską kaišiojau. Gražiai dėliojau ir paspausdama kišau. Tada atsisėdau dirbti ir supratau, kad nieko nerandu, viskas kažkur toli ir apskritai... Geriausiai randu daiktus kai jie „krūvoje ant lovos, kur arčiau durų, maždaug per vidurį“ arba „čia kažkur reikia pasiknist, tikrai turi būt“. Viskas tuomet greitai ir paprastai atsiranda. Darbo kambario susitvarkymas turėjo tik du pliusus. Kokį pusvalandį buvo gražu bei tvarkinga (paskui ilgai bambėjau ir visko ieškojau, kol grįžo kūrybinis chaosas) ir suteikė nepakartojamą reginį. Seną lagaminą su lino atraižomis uždarinėjau ant jo atsisėdus. Kitaip niekaip, o niekaip, užraktas nenorėjo fiksuotis. Tai kai jau prisireikė atidaryt... tik spustelėjau mygtuką ir dalis turinio įspūdingai šovė į viršų. Toks medžiaginis vulkano prasiveržimas. Nežinojau, kad taip būna :D

O vienkiemio gyvenime ruduo. Tylus, belapis ir žvitrus. Mokos šiandien iš kluono ilgai išprašyti nepavyko. Kažką šiene gaudė, urvus rodė, nosį į juos kaišiojo. Tik užvedus mašinos variklį apsisprendė – vaaažiuoooosiu, lekiu :D Jau galvojau, kad pirmą kartą gyvenime šuo pasirinks likimą namuose, o ne kelionę. Nors... yra buvę rytų kai šunė priekaištingai žiūrėdavo – gal dar pamiegam, gal niekur nevažiuojam, nusibodot su savo ekspedicijomis ir žygiais :D Bet ką vienkiemyje pastebėjau – šuns nuotaiką labai veikia oras. Saulėtą dieną striksi kaip jaunas šuniukas, o lietui lyjant parpia ant lovos, karts nuo karto ateidama glostymo dozės išsireikalaut. Namuose tik aš lietų mėgstu ir visai puikiai esant darganai jaučiuosi – lauko darbus galima atidėt ir ramiai namuose likusius klibinti. Berods sinoptikai ir prognozuoja dulksnas bei niūkalus atkeliaujant. Darbingas metas. Beje vakar susivėlinau ir į tradicinį mini pasivaikščiojimą su Moka jau prietemoje išsiruošiau. Rūkas toks, kad už trijų šimtų metrų nuo namų tik viena blausi, blausi švieselė matėsi. Jei ne ji visai nežinotum trobos, seno sodo ir dar ūkinių pastatų ten esant. Maskuojamės. Šiuo metu esu (ne)mieganti ir užsislaptinusi rūkuose tekstilės maniakė :D O kaip kitaip, ruduo gi :D

Kasdienybė ir terapija

Oi, kad jau užpuolę mane buvo... net pačiai dabar juokinga, kad taip jautriai ir baisiai reagavau. O istorija paprasta – iki šiol per gyvenimą jei ne valso ar maršo žingsniu tai pasišokinėdama tikrai liuoksėjau. Čia apie plaukuoseną kalbant :D Ataugo kudlos – nukirpo kirpykloje ir iki kito karto. O šį kartą... nusižengiau savo, per gyvenimą išbandytiems, kirpyklų vertinimo principams. Jei miestukas mažesnis – apsidairai aplink. Dažniausiai šukuosenos tokios – mokytoja, melžėja ir merginos juodai dažytais plaukais. Tada eiti kirptis neverta. Užeini kirpyklon ir žvilgteli į kirpėją. Dažnai bėgt kuo toliau norisi :D O vat ir nepaklausiau nuojautos, nepabėgau. Rezultatas – lizdas „a la kaimo mokytoja“ ant galvos. Tai pirmą kartą gyvenime taip užsipergyvenau dėl savo ševeliūros. Tarsi įdomesnių dalykų nebūtų :D Bet vis tiek... darbingumas labai ne koks buvo. Dabar visokiausių skrybėlių dairausi, rengiuos elegantiška tapti. Jei rimtai tai skrybėlėms visą laiką silpnybę jaučiau. Bet nei vienos kol kas neturiu. Vis atrodydavo, kad jos ir elgesio, ir aprangos, ir net gyvenimo būdo elegantiško bei rafinuoto reikalauja. Nors... gi skirtingos būna :D Būtinai išbandysiu. Kai rasiu arba pasigaminsiu man patinkančią :D Ataugs kada nors tie plaukai. Net šūkį sugalvojau – „Nėra kaimo kirpėjos, kurios triūso neištaisytų skrybėlė“ :D

O vieną dieną ir dar graužatis prisidėjo. Kai veterinarijos gydytojas gali tik patraukyti pečiais ir pasakyt „Tiesiog senatvė...“ norisi staugti. Bent jau ūbauti tai tikrai. Na kokia čia senatvė, Mokai juk tik aštuoneri. Ech... Ir pažaidžia, ir pakvailioja :D Mes net senus laikus prisiminėm. Kažkada, kai šunei buvo dveji, treji metai abi ruošėmės canicross varžyboms. Taip labai mėgėjiškai, savamoksliškai, bet smagiai. Abiems tiko ta veikla :D Jei kas nesusidūrėte reikalas toks – šuo gauna petnešas ir amortizuojančiu trosu rišamas šeimininkui prie juosmens. Tada smagiai, iš visų jėgų pirmyn žemėlapyje nubraižyta trasa – šuo tempia, o žmogus stengiasi neatsilikt, rėkaudamas kada pasukt ir kur link reikia bėgt. Taip ir nesudalyvavom nei vienose rimtose rungtynėse, o dabar jau ir per vėlu – šunims amžiaus limitas taikomas, o ir jėgos nebe tos.  Bet vat sugalvojau vėl pabėgiot, tiesa jau be diržų. Reziume – Moka primiršo komandas „Kairė“, „Dešinė“, o aš... jau po trijų šimtų metrų plaučius pasiruošusi iškosėti :D Na nebetinkamos mes jau varžyboms :D

Po kirpyklos, veterinaro... viskas man iš rankų krito. Teko imtis terapijos. Laužą kūrenom, kepsniukus lauke kepėm, dar ir savo šių metų vyno buvo proga paragaut. Šiltas vakaras visai lapkričio nepriminė. Ir... padeda tokia terapija, tikrai padeda. Šiandien minčių ir jėgų atsirado. Na, tikrai, ko gi nesidarbuoti ir gyvenimu nesidžiaugt. Kai gali namuose triūsti, pro langą lietumi grožėtis (oi, jo tikrai jau ir pasiilgus buvau), spragsinčių malkų klausyti. Vis gi gyvenimas gražus. Man rašant Moka kažką gero sapnuoja. Net šypsosi per miegus. Taip, taip. Šunys moka šypsotis. Ir akį pamerkti. Ir prajuokint. Ai, viską jie moka ;D

Dėžutės ir veltiniai vis gimsta. Tik rodyt kol kas negaliu – dovanos, siurprizai ir panašūs dalykai.

Kai atsargos ant galvos krenta

           Rūkuose ir ūkuose mes šiandien. Namuose garų tumulai – alus verdamas. Šilta ir kvepia :D Tik vienas trūkumas – dėžių tinkamai nufotografuoti niekaip nepavyksta. Lentynose sudėjus – tamsu. Lauke ne ką geriau – prieblanda nesibaigianti. Vis tiek kavą lauke geriu – negaliu atsidžiaugt ramybe ir oro gaivumu :D

            O dėžučių istorija „žiurkėniška“. Prisidžiovinau šiemet kaip niekad daug žolių – maistui gardinti, arbatoms plikyti (oi, šitų negeriu, bet žinau kas mėgsta). Į užsukamus stiklainius sudėjau, pasidžiaugiau kiek daug ir... netelpa. Net ne taip, o iš tiesų NETELPA į spinteles. Laikyti geriausia tamsoje, bet visose lentynose už durelių tų stiklainiukų prikaišiota. Ir tarp lėkščių, ir tarp puodelių. Rasti neįmanoma ir dar ant galvos nukristi grasina. Teko dėželiaut. Pradžioj idėja buvo ant kiekvienos dar ir po prieskonio lapelį išsiuvinėt, elegancijos šiek tiek pridėt. Bet kai stiklainis su raudonėliais guzą ant pakaušio įtaisė supratau, kad ne laikas dabar siuvinėjimams. Reik dėžių, kad atvirose lentynose gražiai rikiuoti galėčiau. Nors apie spintelę, tik prieskoniams skirtą dar kartais pasvajoju... 

            Kol kas trys. Reik dar bent dešimt....:D Dar ir su įvairiais dangtelių variantais pažaidžiau. Jei kažkieno virtuvėje panašios bėdos – rekomenduoju. Geras dalykas :D