Kasdienybė ir terapija

Oi, kad jau užpuolę mane buvo... net pačiai dabar juokinga, kad taip jautriai ir baisiai reagavau. O istorija paprasta – iki šiol per gyvenimą jei ne valso ar maršo žingsniu tai pasišokinėdama tikrai liuoksėjau. Čia apie plaukuoseną kalbant :D Ataugo kudlos – nukirpo kirpykloje ir iki kito karto. O šį kartą... nusižengiau savo, per gyvenimą išbandytiems, kirpyklų vertinimo principams. Jei miestukas mažesnis – apsidairai aplink. Dažniausiai šukuosenos tokios – mokytoja, melžėja ir merginos juodai dažytais plaukais. Tada eiti kirptis neverta. Užeini kirpyklon ir žvilgteli į kirpėją. Dažnai bėgt kuo toliau norisi :D O vat ir nepaklausiau nuojautos, nepabėgau. Rezultatas – lizdas „a la kaimo mokytoja“ ant galvos. Tai pirmą kartą gyvenime taip užsipergyvenau dėl savo ševeliūros. Tarsi įdomesnių dalykų nebūtų :D Bet vis tiek... darbingumas labai ne koks buvo. Dabar visokiausių skrybėlių dairausi, rengiuos elegantiška tapti. Jei rimtai tai skrybėlėms visą laiką silpnybę jaučiau. Bet nei vienos kol kas neturiu. Vis atrodydavo, kad jos ir elgesio, ir aprangos, ir net gyvenimo būdo elegantiško bei rafinuoto reikalauja. Nors... gi skirtingos būna :D Būtinai išbandysiu. Kai rasiu arba pasigaminsiu man patinkančią :D Ataugs kada nors tie plaukai. Net šūkį sugalvojau – „Nėra kaimo kirpėjos, kurios triūso neištaisytų skrybėlė“ :D

O vieną dieną ir dar graužatis prisidėjo. Kai veterinarijos gydytojas gali tik patraukyti pečiais ir pasakyt „Tiesiog senatvė...“ norisi staugti. Bent jau ūbauti tai tikrai. Na kokia čia senatvė, Mokai juk tik aštuoneri. Ech... Ir pažaidžia, ir pakvailioja :D Mes net senus laikus prisiminėm. Kažkada, kai šunei buvo dveji, treji metai abi ruošėmės canicross varžyboms. Taip labai mėgėjiškai, savamoksliškai, bet smagiai. Abiems tiko ta veikla :D Jei kas nesusidūrėte reikalas toks – šuo gauna petnešas ir amortizuojančiu trosu rišamas šeimininkui prie juosmens. Tada smagiai, iš visų jėgų pirmyn žemėlapyje nubraižyta trasa – šuo tempia, o žmogus stengiasi neatsilikt, rėkaudamas kada pasukt ir kur link reikia bėgt. Taip ir nesudalyvavom nei vienose rimtose rungtynėse, o dabar jau ir per vėlu – šunims amžiaus limitas taikomas, o ir jėgos nebe tos.  Bet vat sugalvojau vėl pabėgiot, tiesa jau be diržų. Reziume – Moka primiršo komandas „Kairė“, „Dešinė“, o aš... jau po trijų šimtų metrų plaučius pasiruošusi iškosėti :D Na nebetinkamos mes jau varžyboms :D

Po kirpyklos, veterinaro... viskas man iš rankų krito. Teko imtis terapijos. Laužą kūrenom, kepsniukus lauke kepėm, dar ir savo šių metų vyno buvo proga paragaut. Šiltas vakaras visai lapkričio nepriminė. Ir... padeda tokia terapija, tikrai padeda. Šiandien minčių ir jėgų atsirado. Na, tikrai, ko gi nesidarbuoti ir gyvenimu nesidžiaugt. Kai gali namuose triūsti, pro langą lietumi grožėtis (oi, jo tikrai jau ir pasiilgus buvau), spragsinčių malkų klausyti. Vis gi gyvenimas gražus. Man rašant Moka kažką gero sapnuoja. Net šypsosi per miegus. Taip, taip. Šunys moka šypsotis. Ir akį pamerkti. Ir prajuokint. Ai, viską jie moka ;D

Dėžutės ir veltiniai vis gimsta. Tik rodyt kol kas negaliu – dovanos, siurprizai ir panašūs dalykai.