Ach... jei išsipildytų ji, mano svajonė nuostabi...

Ilgai, ilgai, tiek kiek trunka jaunystė, svajojau tapti romano ar bent jau apsakymo heroje. Ne dėl didybės ar tuštybės – tiesiog. Kaip svajonė tapti  vėžliuku (kiautas tvirtas) arba paukščiu (skraidyt moka). Subyrėjo tos malonios literatūrinės veikėjos vizijos. Duomenų nėra ir viskas. Balerina, sveriant 120 kg, tapti lengviau. Taip ryškiai, tarsi lempos parke, sušvito realybė. Tiek tų neatitikimų, neįsibraškinimų į  standartus, kad nors skradžiai prasmek:

1.       Pas psichoanalitiką nesu buvusi, o kaip be to išgyventų emocingos, dvasinių išgyvenimų kupinos apsakymų herojės? Aš psichologą tik troleibuse mačiau. Tiesa, nežinojau jo profesijos.

2.      Ir kūnas nei liaunas, nei gležnas. Kur jau čia – ne susmukčiau negandos ištikta, bet drėbtelėčiausi taip, kad bliūdai nuo palangių nukristų. Vieni nemalonumai – šukės namie. Literatūriniams herojams tokių buitinių nesklandumų nesinori. Per daug tiesiog. Ir ant rankų tokios personos nepanešiosi. Net ir supervyriškiams užduotis per sunki. O į komiksų žanrą aš nesitaikau.

3.      O jau gracingumas tas... Jei jau knygoj kas indus plauna tai tik lėtai ir gražiai. Tikrai nesukula penktos lėkštės per pusmetį ir per kiekvienas Kalėdas neužsisako dovanų... naujo vyno taurių rinkinio. Sukasi valso žingsniu, niekam ant kojų nemindo. Laiptais į viršų, pas mylimuosius, kaip ant sparnų užkyla. Jokiu būdu nedūsta ir nerausta... Namuose su šluota nešniūruoja, WC nešveičia (man vis kyla įtarimas, kad tos herojės iki ausų apsidirbę gyvena ir jų šilkinės skraistės voratinkliuose siūbuojasi)... Ech, beviltiška aš.

4.      Meilės manęs neištinka nei už kampo, nei prieš jį. Gatvėje nepažįstamieji nekalbina, o vienintelė man sudainuota serenada buvo tokia girta, jog nuoširdžiai pagalvojau, kad rujojantis briedis po langais. Pirmasis semestras universitete ir kanopinių meilės laikotarpis  tai sutampa...

Susidėliojau, susikonspektavau aš tuos savo proto prašviesėjimo blyksius, apverkiau jaunystės svajonę. Nebūsiu knygos heroje. Nei romano, nei apsakymo. Pasigraudindavau dar ilgą laiką. Vis po truputį, neskubėdama atkepėstavo ir kita svaja. Juk galiu iš kart biografiją spausdint. O ką.. padurkus tik pasikedenu, per ankštus džinsus pagaliau užsisegu ir jau beveik herojė. Ir, o siaube, tai gi... žiūrėti punktą pirmą... Ir visus kitus dar prisiminti. Kokia nesėkmė. Peržvelgiu naujai išleistas knygas – dar yra vilties. Reik lieknėt. Kuo greičiau ir kuo daugiau kg atsikratyt. O tada jau bestseleris garantuotas. „Kaip atsikratyti X kg per Y dienų“, „Kaip aš sulieknėjau“ ir t.t. Niekaip nesuprantu kodėl niekas nepasivargina bent pavadinimų įdomesnių sugalvot, vis kyla įtarimas kur tie autoriaus riebalai buvo ir ką jis prarado jų netekęs... Ech, nuoširdžiai prisipažįstu – ne man visa tai. Kaip ir visokiausiai leidiniai „Papuošk stalą per Kalėdas“, „Šventinė nuotaika lėkštėje“ ir pan. Beviltiška, nebent būtų „Išgyvenk šventes bei neišprotėk tarp viryklės ir kriauklės“, „Kai nesinori Kalėdų Senelio“ ir pan. Bet ne, tematika tai „ne ant bangos“.

P.S. jei kam rimti klausimai kilo tai šis tekstas – pokštas. Nieko bendro su mano realiomis svajonėmis ir vizijomis, tik trumpa supaprastinta reakcija į kultūrinėje spaudoje pasirodančius apsakymus, knygynų TOP ir pan. dalykus.  

Pilnas kiemas

            Kabinu rudenį net ne šaukštais – samčiais ir ąsočiais. Kvapus, garsus, skonius ir užmiegu prie pradėtų ir niekaip nebaigiamų tekstų tinklaraščiui :D Visko dabar daug – pukši eksperimentiniai vynai,  kunkuliuoja iki tol negardautos uogienės, niekaip nesibaigia plaunamų stiklainių virtinės, o vakarais susikaupusios nešvarių indų stirtos visai netrukdo nardyti knygų pasaulyje. Fotografavimosi seansų laukia žaislai, vilnos kalnas mažėja, o norisi visko dar daugiau...

                      Gyventojų, rudeniui atėjus, pas mus tiek, kad kartais jauties kaip bendrabutyje. Šiene daugėja urvų bei urvelių. Nepatvirtintais duomenimis (prieblanda buvo) ir žebenkštis, kuri pernai pas mus žiemojo, jau grįžo. Vakarais namuose įtariai, su trupučiu baimės, klausau ar kur nekrebžda pelės. O vieną rytą žvilgtelėjus pro langą visai nustėrau – ruda meška koją pakėlus skalbinius laisto :D Artimiausio (na... 1 km jei tiesiai per laukus ir griovius, keliu daugiau) kaimyno šuo, rudas dičkis, į svečius užsukęs :D Ir visai netyčia paspartėjo Zigmo jaukinimasis. Labai pergyvenau kai vieną dieną katinas tiesiog nepasirodė. Gal nepatiko, netiko ar šiaip nemiela pas mus... Net Mokai pamokslą išrėžiau, kad jei čia ji išvijo Zigmą tai tikrai, tikrai važiuosim į prieglaudą ir pasiimsim tokį katinėlį, kuris iš kart lovoje miegos, po namus drąsiai šmirinės. Arba savo seną-naują svajonę įgyvendinsiu ir Siamo katytę turėsim. Bet neprireikė savo grąsinimų pildyt – išvažiavom ketvertui dienų ir... grįžus radau daug drąsesnį Zigmą :D Man tikrai pasirodė, kad katinas net ir pasiilgo. Arčiau prieiti prie jo galima, bet ir pasitiko parvykus :D Tiesa, sausas maistas jam hm... ne itin patinka. Mėsos ir varškės duokit. Ateina kada nori ir laukia, kada gi čia jį pavaišins :D

                      O kad jau apie gyventojus detaliau pradėjau tai ir pasiguosiu – šiemet labai džiaugiausi gražiomis ropėmis. Vis praeidama apžiūrėdavau – puikuma. Tikiuosi ir skanios buvo, nes mus nebeliko. Kaip ir paskutinio darže palikto kopūsto. Beje, Briuselio kopūstai labai vienkiemiams tinkama daržovė – visas miškas skabo jų lapus ir viršūnės, o vat kopūstėlių dar neatrado :D Paradoksalu, bet šiems augalams rudeninis apskabymas labai sveikas. Galiu pasidžiaugt, kad pačiai to daryt netenka – viskuo stirnos su zuikiais pasirūpina. Kol briedis neatsidangino – šis ne itin elegantiškai elgiasi ir ko nesuėda, kanopomis sutrypia. Bet gal dar palauks... Nors miške jau girdisi kanopinių serenados – ruja prasidėjo. Lauksim sode :D

                      Toks rudeniškas apsėdimas kamuoja... istorijas pasakoti ne tik tekstais, bet ir skiautiniais. Užklotais, kuriuose užkoduoti svarbiausi dalykai – šeimos ar giminės istorija, brangūs atsiminimai ar užmiršti žaislai. O kur dar sagos. Ne, tos, kurių pasigendama tik tada kai kelnės krenta, ne... Bet tos gražiosios, dailiosios, iš vaikystės. Turiu tokią. Pamenu vis žiūrėdavau ir nenuspręsdavau  kur gi ją įsiūti, kad savo paslaptingumo bei grožio neprarastų. Ta saga iki šiol dėžutėje guli. Vaikystėje joks drabužis neatrodė jos vertas :D Istorijų skiautiniui idealiai tiks... 

Zigmas ir kiti reikalai

          Gavo vakar katinas asmeninį dubenėlį. Specialiai pirkau – kaip čia dabar gyvuliukas iš senos lėkštės valgys :D Toks ryškiai raudonas ir Zigmas jį jau iš tolo atskiria. O Mokai labai knieti į tą dubenėlį savo nosį įkišt. Kol kas šunė laikosi... :D Bet žinau, žinau, kad kada nors, kai niekas nematys, patikrins kas tai per daiktas. O po to, kadangi jausis kalta, pati prisipažins – ateis ausis priglaudus, akutes nunarinus. 

            Specializuotoje parduotuvėje dar ir maisto katinam pagriebiau. Ir spėkit? Sėdi Zigmas prie bliūdelio su sausu maistu, liūdnai žiūri ir nesupranta – o tai čia dabar kas :D „Čia man, o tai čia valgoma ar kaip?“. R juokauja, kad gali jis ir pabėgo iš namų, kur sausu maistu šeria. Už tai ir liesas toks. Oi, neatlaikė mano širdelė – katinas vėl gauna mėsos nuopjovas ir pan. gėrį, kurį Moka šlamščia. Dar neapgalvojau taktikos – rimtai pratinsiu katiną prie sauso maisto ar ne... Nes maišyt su faršu, sultiniu ir pan. sausas granules darbas visgi. Ir nebūtinai rezultatų duos. O mėsos ne gaila, tik sausas maistas praktiškiau – tokio bailio su savimi niekur nesiveši, o maisto palikti tai galima. Sauso, žinoma, ne žalios mėsos. Na ir subalansuoti mitybą sunkoka...

            Kol kas neteko Zigmo paglostyti – baimės dar pilnas. Bet visai rimtai apsigyveno žolėse priešais duris/virtuvės langą. Maždaug 10 metrų atstumu. Kai išeinu – galvą iškėlęs žiūri :D Reiks gal būdą katinui sukonstruoti – gi ir per lietų jis ten snaudžia ir saulei šviečiant nesitraukia. Į langus/duris žiūri. O vat prieiti arčiau nei 1 metras kol kas neleidžia. Balso jau nebebijo, iš tolo kalbinamas net ir murkteli kartais. Gal gi ateis tas metas kai aplink kojas suksis glostymo reikalaudamas...

            O namai džiovintais baravykais kvepia. Niekur nesinori eit – tas kvapas užburia ir nepaleidžia. R su Moka po vietinį mišką pasivaikščiojo ir iš kart 45 egzempliorius parnešė. Oi, džiaugiasi mano pilvas be galo. Dar ir dėl to, kad grybaut labai, labai nemėgstu (švelniai išsireiškiau...), o vat grybus tai... kasdien ir įvairiom formom galiu ryti.  Ir šiaip dabar stiklainių pildymo metas. Rodos, daržas visą vasarą dėmesio negavo, o tuščių stiklainių jau tuoj ir trūkumas bus. Keista kažkaip :D Kas mamos neklauso... perka stiklainius :D Siūlė mama, kai svečiuose buvau, pasiimti tuščius stiklainius, pravers. O aš taip išdidžiai – kad gi šiemet nieko tuose daržuose nebus, nereiks man prie puodų su atsargom suktis... Vat ir neklausyk vyresnių :D

            O visus vienkiemio gyventojus jau senokai širšės terorizuoja, visos pakampės gaudyklėmis apstatytos. Laikosi tik Moka – ji jas gaudo ir ėda. Neklauskit kaip tai pasiseka, nes prieš septynerius metus dar stebėjausi ir bijojau dėl šuns, dabar jau pripratom. Kartais, atrodo, ir įgelia kokia, bet laaabai retai. Sukaukši Moka dantimis – ir nėra širšės. Kamanes arba širšių vilkus (čia tie dideli ir baisūs širšinai) dar pakramto... O mes šiemet visur išlandžiojom širšių lizdo beieškodami – ir ūkiniuose pastatuose, ir klėtyje, ir palėpėj ieškojom. Niekur neradom. Iki vakar. Atsitiktinai dviese su Moka aptikom. O aš tai jau pasidžiaugiau ta dargana lauke – jei ne ji nebūčiau obuolių rinkusi su guminiais batais, megztiniu... Tiesiai ant žemėje esančio širšių lizdo angos užsisrioglinau... Pakilo debesėlis :D Bandydamos neprarast išdidumo, bet gana sparčiai, namo abi su Moka parlėkėm. Nors šunė tai gal ir likus būtų, bet griežtai liepiau namo eit :D Dabar purškiam ir laukiam... pagal angą ir širšių kiekį ten ne mažas lizdelis. Knietės iškast pažiūrėt :D

            O pabaigai toks buitiškas daržininkystės pastebėjimas. Pirmi metai kai morkos visai šaunios užaugo. Patarimų nesilaikant :D Visi kaip susitarę gieda – retint morkas reikia, retint. Nors man įtarimas ir anksčiau kilo – gi ūkininkai didieji tikrai po laukus nevaikšto ir nerauna per tankiai augančių morkyčių... Šiemet neretinau, paeiliui su svogūnais augo ir pagaliau. Rezultatas neblogas – tvirtos, vidutinio dydžio morkos :D Čia į temą kaip neapsikraut nereikalingais darbais :D