Medžioklės sezonas

Medžioklė įsibėgėjo – nuodus dėliojam ir spąstus spendžiam. Niekas, o niekas, neperspėjo kaip ten rudenį vienkiemiuose būna :D O būna taip – orams atšalus iš laukų graužikai traukia šilumos, žiemojimo vietų ieškot. Net neslėpsiu – bijau aš jų. Ir naktimis labai įdėmiai klausau ar dar nepateko koks vidun. Tfu, tfu, tfu ir dar beldžiu į medį, kol kas tik negyvenamose patalpose. Bet kovojam. Net Moka turėjo progą didvyriškai pasižymėti. Tiesa, džiaugsmo gal mažoka – buvom tikri, kad bent žiurkės neužklysta, bet klydom... viena iš spąstų išsilaisvino. Šunė ją už čiuprynos čiupo, purtydama po lauką nešiojo. R dar padėjo ją pribaigt. Vat, koks drąsus mūsų šuo :D Apie save to nepasakyčiau. Beje, pernai tokiu metu, skaičiavau - per mėnesį nuodams ir spąstų atnaujinimui išleidome daugiau pinigų nei Mokos maistui. Vat kiek visko reikia išmaitinti :D Tiesa, praėjusiais metais kova ir truko apie mėnesį. Iki kitų metų buvau ir pamiršusi tuos baubus. Matyt kas nugalabytas buvo, o kas ir šiaip susiprato, kad mūsų namai yra tik mūsų ir nėra ko čia landžiot. Tikiuosi, labai tikiuosi, šiemet greičiau ji baigsis. Kluoną su šienu jiems paliekam.

Turim ir daugiau medžioklės pagalbininkų. Lapiukas-paaugliukas visai rimtai buvo kluone įstrigęs. Bijojo išeit, teko visiems namie sėdėt, kol vargšas įsidrąsins. Dar keletą kartų tikrai matėm ir esu tikra, kad tamsiai vakarais, kuomet mes namuose, jis aplinkui medžioja. Peles ir kitus gyvius gaudo. Ir žebenkštis užklysta. Tik... Zigmo nesimato. Labai, labai gaila... O gal vakarais ateina... Tik aš jau bijau dubenėlius su maistu palikinėti kai nežinia kas juos tuština. Kai kurių gyvių tikrai nesinori maitinti.

Ruduo toks metas kai nusižengiu saviems principams. Nors Mokai nuolat lašinami lašiukai, kad tik apsisaugoti nuo blusų, erkių ir pan. vis tiek sunerimstu jei šuo kasosi. Nors kaip tos blusos atrodo nelabai žinau, bet tikrai nemėgtu jei kas kandžiojasi. Patirtimi vienkiemyje besiremdama šiandien visus namus iššveičiau su cheminiais valikliais. Grindis, medines lubas, baldus ir pan. Iki devynių prakaitų ir akių ašarojimo plušau. Tikrai, tikrai toks dalykas apsaugo, o kokiam vabaliukui patekus, ir sunaikina nuo nepageidaujamų svečių. Pirmais metais aš stebėjausi kai kaimiečiai sakydavo, jog tuo metu kuomet iš laukų pelės pradeda kraustytis, jos dar ir blusų atnešti gali. Arba pats iš malkinės ar kitų ūkinių patalpų ant klešnių į trobą atgabensi. Man taip baisiai skambėjo ta realybė. Toks apsileidimas atrodė... Tiesa tokia ir tiek. Rizika yra. Ir pernai mane tikrai kažkas buvo pradėję kramtyt. Vos ryto sulaukus viską šveičiau, skalbiau ir kaitinau. Šiemet nebelaukiu, apsidraudžiu. Ir namai švarūs, ir man ramiau :D

Vakarais lauke nejaukumas kartais kankina kai šuo tamsoje kažką vaikosi. Nors nepasakyčiau, kad mieste vėlų vakarą neapšviestuose miškeliuose  šunį vedžiojant labai smagu :D O šiandien dar antraštę, primenančią, kad tuoj ir laikrodžius persukt reikės, mačiau. Tai kada gi jau taaamsu bus, a? Tuoj sniego laukti pradėsiu :D Dabar pats didžiausias siaubas – sulaukiau pirmojo Kalėdinės dovanos užsakymo. Net savo ausimis nepatikėjau, man gi žiema dar už jūrų, marių ir šimto kalnų atrodo. Užsakymais tai aš labai džiaugiuosi ir visus metus laukiu. Bet netikėtumas vis tiek milžiniškas, net pasitikslinau ar gerai nugirdau :D Dar rudens grožiu mėgaujuosi, o čia jau Kalėdų senelio maišo kontūrai šmėžuoja. Ar gi nebaisu?

Lapams krentant

            Tikras krituolių metas vienkiemyje – medžiai lapus barsto, paskutiniai obuoliai žemėn bumsi ir dar Moka vasarinio kailio šerius mėto :D Kava, šunį paglosčius, su šeriais, kiemas su slidžiais lapais, o sodo takai obuoliais nubarstyti. Jurginus bei serenčius šalnos įveikė, išdidžiai kol kas laikosi tik medetkos bei raganės. Dar keletas astrų ir petunijų nepasiduoda. Žydėjimą keičia gelsvi ir rusvi atspalviai. Ir smagumas namuose. Toks didelis, didelis iš miesto grįžus – kai bute 14 laipsnių šilumos sodyboje tik pamačius krosnį iš kart nuotaika pagerėja :D Padoriai išsimiegot norisi ir kibt į darbus. Jurginus jau iškasiau, o visų gėlynų ir daržų sutvarkymui dar ne vienos dienos gali prireikt. Beje, pomidorų ir paprikų dar turim. Ir salotų, ir ridikų... Šviežių daržovių sezonas nesibaigia. 

            Patirtys ir atradimai rudeniniai smagūs. Į tikrų tikriausių kaimiečių gretas įsirašiau. Stebėjausi, stebėjausi kam gi šiais laikais kaliošų reikia. Parduotuvėse pardavinėja, tai turbūt kažkas ir perka. Orams atšalus, lietui nulyjant, sumintijom, kad gal geras toks apavas kai reikia greitai laukan išlėkt. Įšokai ir pirmyn malkų – kojos sausos lieka. Nes prisipažįstu – guminius ar ir šiaip batus dėl tokios smulkmės dažniausiai tingiu autis ir grįžtu šaltom, šlapiom kojom. Tai va – kaliošai geras daiktas. Ir dar kartu bobutišką eiseną dovanų galima gaut :D Tokią, kur susikūprinęs, pastenėdamas pėdini. Išlėkiau užsimiegojus, paslydau ant lapų. Uodegikaulis sutrenktas, koja nikstelėta – eisenos kitaip kaip klibinkščiavimas neįvardinsi :D Oi, laikinai tik, nesmargiai pačiužinėjau, po to sugebėjau ir jurginus iškast ir šiaip dar po namus pamaklinėt.

            Darže – nemokama signalizacija. Įžengiau – kad pradės kažkas cypti, net sustingau vietoje. O gi jaunam, žioplam peliukui uodegą primyniau :D Mulčio sluoksnyje įsikūręs nesitikėjo lankytojų.

            Ir svarbiausias atradimas – norai kasdieniniai ir darbų planavimai. Mieste jie tokie paprasti, bet lemiami daugybės faktorių. Vienkiemyje juos tik gamta koreguoja... Vat penktadienį norėjosi nepatekti į automobilių spūstį, paskui, kad ji greičiau baigtųsi. Kad kaimynai viršuje greičiau perstumdytų baldus, o gretimais gyvenantieji nesibartų. Vakare, prieš einant pasivaikščioti su šune, mintyse kartojau „kad, tik išeitų, kad, tik...“, bet prie laiptinės sustoję girtuokliai  visiškai niekur nesinešdino. Teko brautis laukan. Dabar galvoju, kad jei rytoj nelis, dieną dalinsiu tarp kompiuterio ir lauko darbų. Jei lietutis – vilna laukia, dėžutės slegiasi... Vakare malkos pečiuje spragsės, o vienintelis triukšmas – ūžaujantis vėjas. Toks, kuris padeda supranti kaip kartais gera namuose, kuriuose yra krosnis.

Veltinis iš likučių

Kartais atrodo, kad „laisvadieniai“ tai tokios dienos, po kurių labai reikia išeiginės. Aišku, jos nebūna :D Vakar atsikėliau su nutirpusiu sprandu – nepatogaus miegojimo pasekmė jautėsi visą dieną. Nors lėk pas kaimyną masažo prašyti, bet kad jau nesinorėjo žmonių gąsdinti, teko dantis sukandus darbuotis.

Su šilko popieriumi dubliuotomis, dėžėms skirtomis, medžiagomis laksčiau. Kambariuose būtinai visiems reikia praeiti ten kus patiesta, lauke lapai rudeniniai limpa. Taip pirmyn – atgal ir nešiojau, dalis dar dabar neišdžiūvo. Kartoną pjausčiau, lino atraižas skiautiniams ruošiau. Namuose tvarką ir švarą bandžiau palaikyti, milijoną stiklainių išploviau, vynus išpilsčiau, dažuose dar dalį derliaus nuėmiau. Kopūstų smarvę kentėjau – balandėlius gaminau. Dar šiek tiek prie kompiuterio teko darbuose pasiknaisioti. Vilnones šlepetes sukočiojau, vakarop su Moka išlėkėm pasivaikščioti. Ai, niekada tie darbai nesibaigia, o vakare niekaip negaliu užmigt – atrodo dar daugiau buvo galima nuveikt, tik jėgų nebeliko. Tas sprandas, oi....

O šlepetės vadinasi „Kai kojos šąla“. Visa vilna namuose jau suvelta, kol nauja atkeliaus laukti nesinorėjo. Visokiausių spalvų likučius surinkau ir šiek tiek fantazijos pasitelkiau. Mintis buvo – sau pagaliau nusivelsiu, nes būtent aš ir nebeturiu naujų šlepečių. Visos iškeliauja, o man nebelieka. Iš likučių niekas nenorės, niekam nereikės ir pati smagiai šiltomis kojomis straksėsiu. Kaip tyčia – šiek tiek didokos gavosi ir jau naują šeimininką turi :D Teks sau kitas velti...