Jaukinamės

         Va koks mūsų Zigmas iš rapsų. Nors per daug drąsiai aš čia – iš kart mūsų. Realiai tai jaukinamės vieni kitus. Katinėlį vis matydavom sušmėžuojantį tai pievoj, tai aplink augančiuose kaimyno rapsuose. Ir dabar jis juose slapstosi, jei nedrąsu pasidaro – įlenda į lauką ir tiek jo tematei. Pasirodė vieną kart, pažiūrėjo į mus, kieme prie stalo vakarieniaujančius, ir dingo. Dabar pažanga tokia – man ant laiptelių besėdint ateina, per pagarbų atstumą palaukia, kol ėsti atnešiu :D Vakar kartu prieskonių daržą tvarkėm – aš kapsčiausi, katinas už trejeto metrų atsitūpęs procesą stebėjo. Kartais prie durų pasėdi... Ir visada kai viena lauke būnu, Moka namuose parpia.

            O jaukinimąsi norėtųsi pagreitinti. Kol kaimynas rapsų nenupjovė Mokai pristatyti ir prigrąsinti neskriausti katino vardu Zigmas iš rapsų. Nes kur gi jis slėpsis... Pasiūlyti galim nakvynę pagal poreikius – kluoną su šienu (manau jis ten ir taip lankosi) arba šiltą trobą, maitinimą – graužikus, mėsytę ar sausą maistą ir, žinomą, dėmesio bei meilės :D Nes jei kur ir turi namučius, pyragais ten katino tikrai nešeria – liesas ir bailus. Ir dar balso bijo – per keletą metrų prisileidžia kol kalbint nepradedu. Tik išgirdęs balsus – lekia slėptis. Gal kas turit kokių patarimų kaip čia tą jaukinimąsi paspartint?

            P.S. Pavasarį katžoles sodindama sakiau, gal pagaliau kokį katiną prisiviliosim. Tikiuosi taip ir bus :D

           

Jaučiat rudenį artėjant?

Išlindau ryte, apsimiegojus, į lauką ir pirma reakcija iš kart kaimiškai, be delikačių užuominų – „Eina šikt“ :D Vat kaip būna kai iš įpročio, tik su naktiniais, rytmetį pasveikint nori. Oi, koks rudeninis oras – devyni šilumos ryte taip ir tyko apsimiegojusių vėplų :D Dalį vazoninių augalų jau į vidų partempiau – ne itin patenkinti gyvenimu. O bambėt nesiruošiu – patinka man toks metas. Už lango lietus pila, o viduj derlių dorojant toks jaukumas apima. Pagaliau sėsliau gyvenam ir skrandžius, kelioninių maistų nualintus, vis norisi lepint ir lepint :D Tada ir pasidžiaugiu tuo rudenišku metu – išeini į lauką ir tik rinkis kas pietums :D  Paskui, puodams kunkuliuojant, pyragams kepant, virtuvėje šilta ir kvepia.

Karščiams pasibaigus atsigavau. Su malonumu puolu krapštytis prie naujų žaislų, skiautinių ir veltinių. O kol kas tai ką galima aptarti rudenėjant – daržo eksperimentai. Čia nepamirštant, kad šis vienkiemio kampas šiemet labai apleistas buvo. Laiką visą vasarą kažkas valgė ir neleido daržininkyste pasimėgaut :D Bet šis bei tas nustebino, nudžiugino ir šiaip pasiteisino. Susiruošiau briuselio kopūstus į kompostinę išgrūsti, lapai pusės miško žvėrių apgraužti iš tolo kaip baidyklės atrodo, o gi ten – kopūstėliai susisukę :D Tikiuosi dar paaugs ir į puodus keliaus. Sodinta pagal principą – sukišau, užmulčiavau, tik dabar prisiminiau.

Projektas „Išaugint kopūstą sau, o ne stirnoms/zuikiams“ oficialiai baigtas. Kalafiorai ir paprastieji kopūstai sudoroti. Tikrai, tikrai pasiteisino pridengimas agroplėvele. Tiesa, vienu metu nuėmiau ir atgal neužklojau. Po priedanga nebuvo niekas, joks drugelis, nutūpęs. Atidengus šiek tiek nukentėjo. Tarpuose sodinau nasturtas – tos padorotos vabalų. O šiaip, prieš keletą savaičių vieną kopūstą, visgi kažkoks kanopinis apgraužė. Spėju, kad stirna ar elnias, nes briedžiai ne tokie elegantiški – aplink viską ištrypia :D Ta proga visi kopūstiniai iš daržo namo parkeliavo.

Kaliaropių ir svogūnų mišrainė lysvėje – dar vienas pasiteisinęs eksperimentas. Jokių kenkėjų nei viena daržovė neregėjo, derlius džiugino. Ir šiaip viską tarpusavyje maišau, nes pačiai būtų labai nuobodu matyt lysves, kuriose tik vienos rūšies daržovės. Šiemet visur dar ir gėlių prikaišiojau. Tuo metu, kai per darbus nebuvo laiko ravėjimams ar net ir paprastiems pasivaikščiojimams po daržą, spalvoti intarpai tikrai gerino vaizdą. Ne šiaip koks piktžolynas, bet žydėjimo pilna pieva, spalvotas plotas :D

Ravėti per karščius kenkia sveikatai. Ir šiaip įtarimą kelia žmonės, kurie esant 36 laipsnių karščiui savo noru lauke triūsia. Dar ir daržui žala iš tokio darbo. Vienu metu dalį ploto nuravėjau ir nors atgal tas piktžoles kišk – vienintelis išdegintas plotas ir buvo. Vieta kur nemulčiuota ir dar nuravėta.

Po trečio daržininkystės sezono tvirtai tikiu, kad tai daugiau protinis, o ne fizinis darbas. Suplanuoti ką, kur ir kada sėti, kad dirvos nenualinti. Sideratai, sėjomaina ir dar daržovių – gėlių miksas, o gal tiesiog organika maitinamas dirvožemis. Paprakaituoti pavasarį, paskui mulčiuoti ir... ateiti derliaus. Jei yra noro bei laiko – galima ravėt, laistyti, purent.... Hm... Čia kada nors :D Net susimąsčiau. Jei lysvėse praleisčiau tiek laiko kiek dauguma tradicinių daržininkų labai pikta būtų jei kažkas neaugtų. Dabar tik džiaugiuos, net jei ir ne parodinio dydžio svogūnai  ar burokai. Beje, dar atradau „uždelsto veikimo“ lysvę. Plotelis pavėsyje, žemė – vienas smėlis. Pirmus dvejus metus bandžiau ten daržoves augint – vargsta, dydžiu – nykštukams pritaikytos. Šiemet pavasarį pasėjau ten salotų, o vėliau sugalvojau, kad ne – nėra ko augalų ir savęs kankint. Neauga, tai neauga. Kol kas po mulčo sluoksniu plotą palaikysiu, gal kokį pavėsinį gėlyną kitais metai įkurdinsiu. Vakar sušlamščiau tame plote pavasarį sėtos salotos lapą :D Neperaugęs, sultingas :D Ilgai, matyt, augaliukas galvojo „dygti/nedygti/augti/neaugti“. 

Kiek telpa į vieną savaitę?

               Žvilgtelėjau į tinklaraštį – visą savaitę tylu. O jei jau šią atkarpą įsivaizduot kaip indą – plaukai šiaušiasi kiek ten visko sutilpo. Kaip kokio velnio iš giesmės nepavyko iškrapštyt nei gerų, nei blogų nutikimų. Šermenys ir laidotuvės vienam Lietuvos gale, lėkimas į kitą – bent pernakvoti vienkiemiuke pavyko. Paryčiais mašinon – darbai, darbeliai visai kitam rajone. Dar spėjom paežerėj profesinę šventę paminėt, prie laužo sukaktuvininkę pasveikint. Vilniaus oro uoste sulaukiau draugės ir džiaugiausi kaip vaikas, tokia proga pagaliau laiko radus malonumams – pasivaikščiojimui po naktinį Vilnių. Dieninį irgi :D O dabar keletas savaitinės mišrainės komponentų:

                      Lėkimas gatvėmis drabužius besisegiojant (nes aaaaa.... pramiegojau :D)

                      Neplanuotos ekskursijos po Vilniaus rajonus (nes autobuso numeris tai toks, kokį ir pamenu, bet maršrutas pasikeitęs :D)

                      Vilniuje vis neprisiruošiau Arbit Blato ekspozicijos apžiūrėt (gėėėėėda). Tai va – Anykščiuose tai pavyko įgyvendint. Įėjimas į Angelų muziejų – 3 Lt. Be mistinių būtybių, kilnojama sakralinės dailės paroda ir tas pats Arbit Blatas. Džiūgavau.

                      Bilietas rašytojos Bronės Buivydaitės memorialiniame name – muziejuje... vienas litas. Net nejaukiai pasijutai kai darbuotoja man vienai visą kūrėjos biografiją papasakojo. Ir šiaip įdomybėmis pasidalino.

                      Pieno bei ledų kokteilis!!!! Negaliu jiems atsispirti :D

                      Vilniaus oro uoste vėlyvą vakarą siurbiant kavą niekaip negalėjau nustot šypsotis. Kompanija pietiečių laukė atskrendant lėktuvo iš Barselonos ir niurzgėjo – užsisakė, kad tautiečiai iš namų atgabentų daugiau vasarinių drabužių. O čia te tau – orai atvėso... :D

                      Viešbutyje palikau vieną kojinę. Pastebėjau tik vakare, nes rytas buvo pilnas skubėjimo :D Ir batai visai kojų nenutrynė :D

                      Už tai kultūrinės spaudos prisipirkau. Net ir ankstesnių savaičių. Prarijau, suvalgiau, kai ką... na šiaip paragavau.

                      Taksistas padėjo lagaminus į bagažinę sukraut. Jei jau teisingai įvardint – tai tik bagažinę atidaryt sugebėjo. Bet va – pažanga. Gal jau Vilniaus taksistai mandagėt pradeda? Kitą kartą gal ir įkels sunkius krovinius :D  Laukiu to momento, o jis kaip nesirodo, taip nesirodo.  

                      Biržų turguje gana solidžią knygų krūvelę pavyko įsigyti. Gerokai nuskaitytų, bet dėl to turinys juk neprastėja, o ir kaina juokinga. Laukia jos savo eilės, o aš vis nužvelgiu savo lobį.

                      Košmaras šiuolaikinio pasaulio – įleki vidun, o kompiuteris užstrigęs. Vištai be galvos geriau sekasi susiorientuoti, nei man be interneto sužinot kada leidžiasi lėktuvas, kada atvažiuoja autobusas, kur aš turiu susitikti su X ir kokio dydžio meškos reikia bičiulio Y atžalai. Gelbsti draugai, kuriems gali ir savo asmeninius duomenis patikėt ir paprašyt patikrinti tavo paštą...

                      Prabėgdama mačiau, kad pomidorai vienkiemyje tiesiog reikalauja būti nuskintais. Jei jau prietemoje savo ryškiu raudonumu ir geltonumu žibėjo, tikrai bus prinokę. Gal dar nenubyrėjo... Koks kibiras tikrai bus – būtina lėkt virti padažų.

                      Nužydėjo paskutinieji grikiai – laukia paskutiniojo šiais metais medaus sukimas. Darbas, kuris jau turėjo būti padarytas. Metas pirkti vaistus bitutėms, ruošti jas žiemojimui.

                      Ir baisu dabar, berašant, pasidarė kai tik vienkiemiškus darbus vardinti pradėjau. O kur vasara dingo, a? Nes tas derliaus dorojimas labai rudeniškai nuteikia. Karščiams pasibaigus, didelius puodus su gėrybėmis ant pečiau kaisti norisi, ir tas malkų spragsėjimas nebe kaitra, o jaukumu atsiduoda...  dar vilną kočioti, užklotus siūti... O realiai rytoj vienu metu reikia dviejuose miestuose būti. Beveik panikuot buvau pradėjus, bet pagalvojau – „o tai ką, pirmas kartas?“. Ne, ne pirmas :D Ir tokiose situacijos kažkaip viskas susireguliuoja. Ir vilkas, kad sotus būtų, ir avys ne tik sveikos, bet ir pasiganę :D

P.S. Niekas manęs neįtikins, kad gyvenimas „dryžuotas zebras“, „dryžuota perėja“ ar dar koks linijų derinys. Šachmatų lenta ir viskas – kiek pats strategijų suplanuoji, kiek priešininkas figūras pastumdo...