Jaučiat rudenį artėjant?

Išlindau ryte, apsimiegojus, į lauką ir pirma reakcija iš kart kaimiškai, be delikačių užuominų – „Eina šikt“ :D Vat kaip būna kai iš įpročio, tik su naktiniais, rytmetį pasveikint nori. Oi, koks rudeninis oras – devyni šilumos ryte taip ir tyko apsimiegojusių vėplų :D Dalį vazoninių augalų jau į vidų partempiau – ne itin patenkinti gyvenimu. O bambėt nesiruošiu – patinka man toks metas. Už lango lietus pila, o viduj derlių dorojant toks jaukumas apima. Pagaliau sėsliau gyvenam ir skrandžius, kelioninių maistų nualintus, vis norisi lepint ir lepint :D Tada ir pasidžiaugiu tuo rudenišku metu – išeini į lauką ir tik rinkis kas pietums :D  Paskui, puodams kunkuliuojant, pyragams kepant, virtuvėje šilta ir kvepia.

Karščiams pasibaigus atsigavau. Su malonumu puolu krapštytis prie naujų žaislų, skiautinių ir veltinių. O kol kas tai ką galima aptarti rudenėjant – daržo eksperimentai. Čia nepamirštant, kad šis vienkiemio kampas šiemet labai apleistas buvo. Laiką visą vasarą kažkas valgė ir neleido daržininkyste pasimėgaut :D Bet šis bei tas nustebino, nudžiugino ir šiaip pasiteisino. Susiruošiau briuselio kopūstus į kompostinę išgrūsti, lapai pusės miško žvėrių apgraužti iš tolo kaip baidyklės atrodo, o gi ten – kopūstėliai susisukę :D Tikiuosi dar paaugs ir į puodus keliaus. Sodinta pagal principą – sukišau, užmulčiavau, tik dabar prisiminiau.

Projektas „Išaugint kopūstą sau, o ne stirnoms/zuikiams“ oficialiai baigtas. Kalafiorai ir paprastieji kopūstai sudoroti. Tikrai, tikrai pasiteisino pridengimas agroplėvele. Tiesa, vienu metu nuėmiau ir atgal neužklojau. Po priedanga nebuvo niekas, joks drugelis, nutūpęs. Atidengus šiek tiek nukentėjo. Tarpuose sodinau nasturtas – tos padorotos vabalų. O šiaip, prieš keletą savaičių vieną kopūstą, visgi kažkoks kanopinis apgraužė. Spėju, kad stirna ar elnias, nes briedžiai ne tokie elegantiški – aplink viską ištrypia :D Ta proga visi kopūstiniai iš daržo namo parkeliavo.

Kaliaropių ir svogūnų mišrainė lysvėje – dar vienas pasiteisinęs eksperimentas. Jokių kenkėjų nei viena daržovė neregėjo, derlius džiugino. Ir šiaip viską tarpusavyje maišau, nes pačiai būtų labai nuobodu matyt lysves, kuriose tik vienos rūšies daržovės. Šiemet visur dar ir gėlių prikaišiojau. Tuo metu, kai per darbus nebuvo laiko ravėjimams ar net ir paprastiems pasivaikščiojimams po daržą, spalvoti intarpai tikrai gerino vaizdą. Ne šiaip koks piktžolynas, bet žydėjimo pilna pieva, spalvotas plotas :D

Ravėti per karščius kenkia sveikatai. Ir šiaip įtarimą kelia žmonės, kurie esant 36 laipsnių karščiui savo noru lauke triūsia. Dar ir daržui žala iš tokio darbo. Vienu metu dalį ploto nuravėjau ir nors atgal tas piktžoles kišk – vienintelis išdegintas plotas ir buvo. Vieta kur nemulčiuota ir dar nuravėta.

Po trečio daržininkystės sezono tvirtai tikiu, kad tai daugiau protinis, o ne fizinis darbas. Suplanuoti ką, kur ir kada sėti, kad dirvos nenualinti. Sideratai, sėjomaina ir dar daržovių – gėlių miksas, o gal tiesiog organika maitinamas dirvožemis. Paprakaituoti pavasarį, paskui mulčiuoti ir... ateiti derliaus. Jei yra noro bei laiko – galima ravėt, laistyti, purent.... Hm... Čia kada nors :D Net susimąsčiau. Jei lysvėse praleisčiau tiek laiko kiek dauguma tradicinių daržininkų labai pikta būtų jei kažkas neaugtų. Dabar tik džiaugiuos, net jei ir ne parodinio dydžio svogūnai  ar burokai. Beje, dar atradau „uždelsto veikimo“ lysvę. Plotelis pavėsyje, žemė – vienas smėlis. Pirmus dvejus metus bandžiau ten daržoves augint – vargsta, dydžiu – nykštukams pritaikytos. Šiemet pavasarį pasėjau ten salotų, o vėliau sugalvojau, kad ne – nėra ko augalų ir savęs kankint. Neauga, tai neauga. Kol kas po mulčo sluoksniu plotą palaikysiu, gal kokį pavėsinį gėlyną kitais metai įkurdinsiu. Vakar sušlamščiau tame plote pavasarį sėtos salotos lapą :D Neperaugęs, sultingas :D Ilgai, matyt, augaliukas galvojo „dygti/nedygti/augti/neaugti“.