Zigmas ir kiti reikalai

          Gavo vakar katinas asmeninį dubenėlį. Specialiai pirkau – kaip čia dabar gyvuliukas iš senos lėkštės valgys :D Toks ryškiai raudonas ir Zigmas jį jau iš tolo atskiria. O Mokai labai knieti į tą dubenėlį savo nosį įkišt. Kol kas šunė laikosi... :D Bet žinau, žinau, kad kada nors, kai niekas nematys, patikrins kas tai per daiktas. O po to, kadangi jausis kalta, pati prisipažins – ateis ausis priglaudus, akutes nunarinus. 

            Specializuotoje parduotuvėje dar ir maisto katinam pagriebiau. Ir spėkit? Sėdi Zigmas prie bliūdelio su sausu maistu, liūdnai žiūri ir nesupranta – o tai čia dabar kas :D „Čia man, o tai čia valgoma ar kaip?“. R juokauja, kad gali jis ir pabėgo iš namų, kur sausu maistu šeria. Už tai ir liesas toks. Oi, neatlaikė mano širdelė – katinas vėl gauna mėsos nuopjovas ir pan. gėrį, kurį Moka šlamščia. Dar neapgalvojau taktikos – rimtai pratinsiu katiną prie sauso maisto ar ne... Nes maišyt su faršu, sultiniu ir pan. sausas granules darbas visgi. Ir nebūtinai rezultatų duos. O mėsos ne gaila, tik sausas maistas praktiškiau – tokio bailio su savimi niekur nesiveši, o maisto palikti tai galima. Sauso, žinoma, ne žalios mėsos. Na ir subalansuoti mitybą sunkoka...

            Kol kas neteko Zigmo paglostyti – baimės dar pilnas. Bet visai rimtai apsigyveno žolėse priešais duris/virtuvės langą. Maždaug 10 metrų atstumu. Kai išeinu – galvą iškėlęs žiūri :D Reiks gal būdą katinui sukonstruoti – gi ir per lietų jis ten snaudžia ir saulei šviečiant nesitraukia. Į langus/duris žiūri. O vat prieiti arčiau nei 1 metras kol kas neleidžia. Balso jau nebebijo, iš tolo kalbinamas net ir murkteli kartais. Gal gi ateis tas metas kai aplink kojas suksis glostymo reikalaudamas...

            O namai džiovintais baravykais kvepia. Niekur nesinori eit – tas kvapas užburia ir nepaleidžia. R su Moka po vietinį mišką pasivaikščiojo ir iš kart 45 egzempliorius parnešė. Oi, džiaugiasi mano pilvas be galo. Dar ir dėl to, kad grybaut labai, labai nemėgstu (švelniai išsireiškiau...), o vat grybus tai... kasdien ir įvairiom formom galiu ryti.  Ir šiaip dabar stiklainių pildymo metas. Rodos, daržas visą vasarą dėmesio negavo, o tuščių stiklainių jau tuoj ir trūkumas bus. Keista kažkaip :D Kas mamos neklauso... perka stiklainius :D Siūlė mama, kai svečiuose buvau, pasiimti tuščius stiklainius, pravers. O aš taip išdidžiai – kad gi šiemet nieko tuose daržuose nebus, nereiks man prie puodų su atsargom suktis... Vat ir neklausyk vyresnių :D

            O visus vienkiemio gyventojus jau senokai širšės terorizuoja, visos pakampės gaudyklėmis apstatytos. Laikosi tik Moka – ji jas gaudo ir ėda. Neklauskit kaip tai pasiseka, nes prieš septynerius metus dar stebėjausi ir bijojau dėl šuns, dabar jau pripratom. Kartais, atrodo, ir įgelia kokia, bet laaabai retai. Sukaukši Moka dantimis – ir nėra širšės. Kamanes arba širšių vilkus (čia tie dideli ir baisūs širšinai) dar pakramto... O mes šiemet visur išlandžiojom širšių lizdo beieškodami – ir ūkiniuose pastatuose, ir klėtyje, ir palėpėj ieškojom. Niekur neradom. Iki vakar. Atsitiktinai dviese su Moka aptikom. O aš tai jau pasidžiaugiau ta dargana lauke – jei ne ji nebūčiau obuolių rinkusi su guminiais batais, megztiniu... Tiesiai ant žemėje esančio širšių lizdo angos užsisrioglinau... Pakilo debesėlis :D Bandydamos neprarast išdidumo, bet gana sparčiai, namo abi su Moka parlėkėm. Nors šunė tai gal ir likus būtų, bet griežtai liepiau namo eit :D Dabar purškiam ir laukiam... pagal angą ir širšių kiekį ten ne mažas lizdelis. Knietės iškast pažiūrėt :D

            O pabaigai toks buitiškas daržininkystės pastebėjimas. Pirmi metai kai morkos visai šaunios užaugo. Patarimų nesilaikant :D Visi kaip susitarę gieda – retint morkas reikia, retint. Nors man įtarimas ir anksčiau kilo – gi ūkininkai didieji tikrai po laukus nevaikšto ir nerauna per tankiai augančių morkyčių... Šiemet neretinau, paeiliui su svogūnais augo ir pagaliau. Rezultatas neblogas – tvirtos, vidutinio dydžio morkos :D Čia į temą kaip neapsikraut nereikalingais darbais :D

Jaukinamės

         Va koks mūsų Zigmas iš rapsų. Nors per daug drąsiai aš čia – iš kart mūsų. Realiai tai jaukinamės vieni kitus. Katinėlį vis matydavom sušmėžuojantį tai pievoj, tai aplink augančiuose kaimyno rapsuose. Ir dabar jis juose slapstosi, jei nedrąsu pasidaro – įlenda į lauką ir tiek jo tematei. Pasirodė vieną kart, pažiūrėjo į mus, kieme prie stalo vakarieniaujančius, ir dingo. Dabar pažanga tokia – man ant laiptelių besėdint ateina, per pagarbų atstumą palaukia, kol ėsti atnešiu :D Vakar kartu prieskonių daržą tvarkėm – aš kapsčiausi, katinas už trejeto metrų atsitūpęs procesą stebėjo. Kartais prie durų pasėdi... Ir visada kai viena lauke būnu, Moka namuose parpia.

            O jaukinimąsi norėtųsi pagreitinti. Kol kaimynas rapsų nenupjovė Mokai pristatyti ir prigrąsinti neskriausti katino vardu Zigmas iš rapsų. Nes kur gi jis slėpsis... Pasiūlyti galim nakvynę pagal poreikius – kluoną su šienu (manau jis ten ir taip lankosi) arba šiltą trobą, maitinimą – graužikus, mėsytę ar sausą maistą ir, žinomą, dėmesio bei meilės :D Nes jei kur ir turi namučius, pyragais ten katino tikrai nešeria – liesas ir bailus. Ir dar balso bijo – per keletą metrų prisileidžia kol kalbint nepradedu. Tik išgirdęs balsus – lekia slėptis. Gal kas turit kokių patarimų kaip čia tą jaukinimąsi paspartint?

            P.S. Pavasarį katžoles sodindama sakiau, gal pagaliau kokį katiną prisiviliosim. Tikiuosi taip ir bus :D

           

Jaučiat rudenį artėjant?

Išlindau ryte, apsimiegojus, į lauką ir pirma reakcija iš kart kaimiškai, be delikačių užuominų – „Eina šikt“ :D Vat kaip būna kai iš įpročio, tik su naktiniais, rytmetį pasveikint nori. Oi, koks rudeninis oras – devyni šilumos ryte taip ir tyko apsimiegojusių vėplų :D Dalį vazoninių augalų jau į vidų partempiau – ne itin patenkinti gyvenimu. O bambėt nesiruošiu – patinka man toks metas. Už lango lietus pila, o viduj derlių dorojant toks jaukumas apima. Pagaliau sėsliau gyvenam ir skrandžius, kelioninių maistų nualintus, vis norisi lepint ir lepint :D Tada ir pasidžiaugiu tuo rudenišku metu – išeini į lauką ir tik rinkis kas pietums :D  Paskui, puodams kunkuliuojant, pyragams kepant, virtuvėje šilta ir kvepia.

Karščiams pasibaigus atsigavau. Su malonumu puolu krapštytis prie naujų žaislų, skiautinių ir veltinių. O kol kas tai ką galima aptarti rudenėjant – daržo eksperimentai. Čia nepamirštant, kad šis vienkiemio kampas šiemet labai apleistas buvo. Laiką visą vasarą kažkas valgė ir neleido daržininkyste pasimėgaut :D Bet šis bei tas nustebino, nudžiugino ir šiaip pasiteisino. Susiruošiau briuselio kopūstus į kompostinę išgrūsti, lapai pusės miško žvėrių apgraužti iš tolo kaip baidyklės atrodo, o gi ten – kopūstėliai susisukę :D Tikiuosi dar paaugs ir į puodus keliaus. Sodinta pagal principą – sukišau, užmulčiavau, tik dabar prisiminiau.

Projektas „Išaugint kopūstą sau, o ne stirnoms/zuikiams“ oficialiai baigtas. Kalafiorai ir paprastieji kopūstai sudoroti. Tikrai, tikrai pasiteisino pridengimas agroplėvele. Tiesa, vienu metu nuėmiau ir atgal neužklojau. Po priedanga nebuvo niekas, joks drugelis, nutūpęs. Atidengus šiek tiek nukentėjo. Tarpuose sodinau nasturtas – tos padorotos vabalų. O šiaip, prieš keletą savaičių vieną kopūstą, visgi kažkoks kanopinis apgraužė. Spėju, kad stirna ar elnias, nes briedžiai ne tokie elegantiški – aplink viską ištrypia :D Ta proga visi kopūstiniai iš daržo namo parkeliavo.

Kaliaropių ir svogūnų mišrainė lysvėje – dar vienas pasiteisinęs eksperimentas. Jokių kenkėjų nei viena daržovė neregėjo, derlius džiugino. Ir šiaip viską tarpusavyje maišau, nes pačiai būtų labai nuobodu matyt lysves, kuriose tik vienos rūšies daržovės. Šiemet visur dar ir gėlių prikaišiojau. Tuo metu, kai per darbus nebuvo laiko ravėjimams ar net ir paprastiems pasivaikščiojimams po daržą, spalvoti intarpai tikrai gerino vaizdą. Ne šiaip koks piktžolynas, bet žydėjimo pilna pieva, spalvotas plotas :D

Ravėti per karščius kenkia sveikatai. Ir šiaip įtarimą kelia žmonės, kurie esant 36 laipsnių karščiui savo noru lauke triūsia. Dar ir daržui žala iš tokio darbo. Vienu metu dalį ploto nuravėjau ir nors atgal tas piktžoles kišk – vienintelis išdegintas plotas ir buvo. Vieta kur nemulčiuota ir dar nuravėta.

Po trečio daržininkystės sezono tvirtai tikiu, kad tai daugiau protinis, o ne fizinis darbas. Suplanuoti ką, kur ir kada sėti, kad dirvos nenualinti. Sideratai, sėjomaina ir dar daržovių – gėlių miksas, o gal tiesiog organika maitinamas dirvožemis. Paprakaituoti pavasarį, paskui mulčiuoti ir... ateiti derliaus. Jei yra noro bei laiko – galima ravėt, laistyti, purent.... Hm... Čia kada nors :D Net susimąsčiau. Jei lysvėse praleisčiau tiek laiko kiek dauguma tradicinių daržininkų labai pikta būtų jei kažkas neaugtų. Dabar tik džiaugiuos, net jei ir ne parodinio dydžio svogūnai  ar burokai. Beje, dar atradau „uždelsto veikimo“ lysvę. Plotelis pavėsyje, žemė – vienas smėlis. Pirmus dvejus metus bandžiau ten daržoves augint – vargsta, dydžiu – nykštukams pritaikytos. Šiemet pavasarį pasėjau ten salotų, o vėliau sugalvojau, kad ne – nėra ko augalų ir savęs kankint. Neauga, tai neauga. Kol kas po mulčo sluoksniu plotą palaikysiu, gal kokį pavėsinį gėlyną kitais metai įkurdinsiu. Vakar sušlamščiau tame plote pavasarį sėtos salotos lapą :D Neperaugęs, sultingas :D Ilgai, matyt, augaliukas galvojo „dygti/nedygti/augti/neaugti“.