Ketvirta diena už lango
šypsos saulutė. Nors pusnys dideliausios, atrodo, kad pavasaris jau už kalniuko
ir tuoj, tuoj, tuoj… galėsiu lėkt laukant ridikų sėt :D Nes tas šviežios ir
sodrios žalumos skonio pasiilgimas nesvietiškas. Ir dar vis propaguoju malonius
strikinėjimus apie čili pipiriukų daigelius. Lepinu be galo, kad tik dideli ir
aštrūs būtų. Iki išvažiavimo ir daigelių nušalimo…
Deja, deja nepriklausau tai
išrinktųjų kastai, kurie kartu su pavasariu bunda ir darbus naujom jėgom
stveria. Laukais norisi lėkt visus darbus palikus :D Tai jau toks valios ir
rįžto ugdymas man ta saulė, kad kartais reikėtų, kad mažiau ji blizgintų. Ir
tai, jog įrašų naujų bloge beveik savaitę nėra, liudija ne ką kitą, bet itin
intensyvų darbymetį :D Kai kas, pagal
asmeninį susitarimą, liks labai konfidencialu ir tikiuosi džiugins mažąjį
šeimininką. Kiti gi darbai šiek tiek palauks prieš keliaudami į virtualią
erdvę. Na, o visi moksliniai ataskaitiniai reikalai nebent kokius priekabius
recenzentus domins :D Jei ausys būtų kaip zuikio, tai iš darbų krūvos gal ir
kyšotų…
O gi dar vienu pavasariniu
atradimu dalinuos. Į kalendorių žvilgtelėjau ir pati nustebau. Pats metas Velykų bobutės padėjėjams
prisiminti, kad už mėnesio jau ir šventė laukia. Ir šnibždėti joms į abi ausis,
o labiau neprigirdinčioms ir švelniai riktelt, kad metas vienetiniais, pagal
asmenininius geidavimus ir vizijas sukurtais, rankų darbo žaislais pasirūpinti.
Nes žaisliukų gimimo procesas nėra trumpas – nuo audinio parinkimo ir brėžinių
padarymo iki šypsenos vaiko veide nemažai labai malonių ir smagių, bet gana
ilgų darbo valandų praeina.
Pabaigai tos lyrinis
nukrypimas. Puikiai žinau, kad gi skubėdama ir lėkdama kartais šio dienoraščio tekstuose
palieku klaidų. Ir tokių, kurias pamačius labai gėda pasidaro. Bet čia tikrai,
tikrai netyčia. O, kad tai pati sau įrodyčiau Nacionalinį diktantą pirmą kartą
rašiau. Įsijungiau LRT ir kaip mokykloj pasijaučiau, tik mažiau streso ir
nemalonumo, negu ugdymo įstaigoj patyriau. Šiandien pasitikrinau savo rašliavas
ir… vėl gėda pelėda. Nei vienos rašybos klaidos, bet vat kablelių reikalai gerokai
šlubuoja. Nežinau dabartininės mokyklose propaguojamo klaidų ir balo santykio,
tai sunkoka sau įvertinimą pasirašyt. Bet nedidelis jis, tikrai nedidelis. Nors
antriems metams, tikiuosi, nelikčiau. Tai gi metas tobulinti skyrybos žinias.
Nors kai kurie variantai man tokie abejotini… bet ką čia žmogus, kai nesi filologas,
gali bepridurti. Tik pasigėdint savo klaidų ir žingsniuot tobulėjimo link.
Tai belieka sau ir kitiems
palinkėt to žvalaus pavasarinio ritmo – geryn, tobulyn ir smagyn. Net “Kino”
daina pradėjo galvoje skambėt : “Moji druzja idiot pa žizni maršom…” :D :D :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą