Su vasario 16-ąja!

            Sveikinimai visiems. Tiems kurie švenčia, ir tiems kurie ne. 

            Nedalyvauju jokiuose minėjimuose ir koncertuose. Nes nemėgstu masinių renginių. Nepaisant to vasario 16-a man tikrai šventė. Ir neima juokas iš tų masių, kurios visas šventes švenčia mišiose ir graudulinguose minėjimuose. Tai jų pasirinkimas. Kaip ir nesišaipau iš tų, kurie žygiuoja koja kojon paraduose. Žmonių laisvė būti savimi.  Nors visų įmanomų pakraipų  radikalai manęs net nervina, bet iki pasiutimo piktina. Tiek katalikai, tiek nacionalistai, tiek bet kuris netolerantiškas žmogus.

Ir man žavu kai senieji Šaulių sąjungos nariai, išsičiustiję ir lėtai, lėtai, vienas už kito pasilaikydami, savo jaunystės uniformas apsirengę ir susireikšminusiais veidais žingsniuoja minėjimo link. Ir moteriškės drebančiais balsais giesmes giedančios. Na, kodėl gi ne, jei jų vaikystės geriausi atsiminimais siejasi su bažnytiniais atlaidais, sekmadienio mišiomis. Net prisiminiau močiutės pasakojimus kaip ji, dabar jau beveik prieš šimtmetį, laukė, kol paaugs tiek, kad ir ją vešis ton stebuklingon šventėn – į atlaidus. Ir kai vieno Dzūkijos kaimo senučiukės paklausiau – „Tai jau tose mišiose, ant šventoriaus ir su bernais susimirksėdavot?“ ji kaip jauna mergaičiukė rausdama ir kikendama sakė – „Nu ne, taigis nuodėmė, vaikeli“. O kai pasiteiravau kaip su vyru susipažino, tai sakė, kad „anas saldainį per atlaidus nupirko“. Ir tada toks geras jau pasirodė... Ir gražus, ir bagotas :D Ir ko čia tada stebėtis tos kartos šventėmis? Mažai kas iš jaunesniųjų  vasario 16-ą taip išsipuošia - išsitraukia geriausius apdarus, nusivalo batus.

            Ne, aš tik iššokusi iš lovos nemojuoju vėliavėlėmis. Bet džiaugiuosi, kad televizija rodo istorinius dokumentinius filmus bei piktinuosi, kad tokiomis progomis TV programa net pokši nuo amerikietiškų patriotinių trilerių sandgrūdos. Ir švenčiu savaip. Taip, kaip man atrodo tinkama ir gera. Juk tokia šventės esmė, ar ne? Nors šiais metais tradicijas teks šiek tiek keisti – jau nereikia važiuoti į mišką, kad galėtum grožėtis Lietuvos gamta. Visa tai matosi pro langą.

            Puikiai suprantu, kai svetur gyvenantys draugai guodžias, jog pamatę kitą lietuvį vengia jo kaip raupsuotojo. Ir nėra ko jaustis kaltam – juk ir tėvynėje bendrauji ne su visais žmonėmis. Na, nebent darbiniai ar dar kokie reikalai įpareigoja. Ir draugystės nesieju su tautybe. Bet vasario 16-a man šventė. O kodėl gi neturėtų tokia būti?

            Ne, aš nerėkauju ant bačkos užsilipusi apie savo pasididžiavimą Lietuva ar tautybe. Bet jei kažkam tai atrodo pats tinkamiausias būdas švęsti – mielai palaikysiu morališkai. Su viena išlyga – patriotizmo nekurti neapykantos kitoms tautoms ar valstybėms pagrindu. Ir net nemanau, kad privalomieji minėjimai mokyklose ugdo patriotinę dvasią. Eilėraštis „pasakyk taip, kad susigraudintų pensijinio amžiaus pedagogė“ man neatrodo nei ugdymas, nei sąmoningumas.

            Taip, aš palaikau judėjimą „Pirk prekę lietuvišką“. Bet rašymo metu vilkiu Gvatemaloje gamintą megztinį, amerikietiškus džinsus, o prie lovos guli rusų tautybės rašytojo knyga. Ar aš dėl mažiau miniu vasario 16-ą? Manau, kad ne.

            Taip, aš bambu išgirdusi kai kuriuos politikų sprendimus. Ir taip, mane daug kas nervina valstybės sistemoje. Ir dar labai, labai, labai daug kas man nepatinka Lietuvoje. Ir net negalėčiau pasakyti, kad niekada, niekada neemigruosiu. Bet vasario 16-a man šventė. Nepaisant gerų, blogų, geresnių ar blogesnių dalykų ji tokia yra ir manau bus.

            Ir dar kartą visus su vasario 16-ąja!