Man visuomet kelia įtarimą žmonės, kurie teigia, jog
jiems viskas gaunasi. Na ką tik pačiumpa – ir puikus rezultatas be pastangų jau
ir yra. Atrodo, kad arba meluoja, arba nieko nedaro :D O gal čia tik guodžiuosi
ir savo ne visuomet pavykusius darbus teisinu.
O būna,
tikrai būna tokių dienų, kai viskas tiesiog krenta, šleivojasi bei kreivojasi
ir pradeda atrodyti, kad net rytinės kavos puodelio plovimas yra pavojingas ir
sudėtingas darbas. Arba suduš, arba ne. Pasirinkus pastarajį variantą, vis tiek
jam kas nors nutiks. Po penkių valandų nesėkmingų bandymų užbaigti nesudėtingą
(čia tomis gerosiomis dienomis toks atrodė :D ) ir daug laiko neturėjusi užimti
darbelį, net ir išsigandus buvau. Na, pasitikėjimas savimi tikrai gerokai
sumenko. Ir ką? O gi nieko – rūškanas veidas dar niekam nepadėjo susitvarkyti
su mintimis :D Pačiupau nebaigtą siūti meškutį, paglosčiau ir taip gera
pasidarė. Šypsenos krašteliai ausis siekt pradėjo, mintys ne tokios pilkos ir
juodos tapo. Na, gi geriausia terapija tos meškos. Mažos ir didelės, šleivos ir
kareiviškai pasitempę.
Taip ir gimė
labai lietuviška ir labai pavasariška meška. Žaliai geltono lietuviško lino, su
nerta skraiste ir gintaro papuošalu - sege. Ir su puikiausios nuotaikos užtaisu
– tokiu pavasarišku, lengvu ir šypsotis verčiančiu. Ne tik rankomis siūta, bet procese
dar ir nuolat paglostoma bei pakalbinama buvo :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą