Daugelis pasakų prasideda taip: „Seniai, seniai... „. Šis
mano pasakojimas – nuo paburnojimo, kad niekas man nieko iš anksto nesako :D Ir
kai sužinai, kad po šešto dienų teks kažkur važiuoti, ir ne tik važiuoti, bet
ir dovanos mielos bei rimtos reik, tai kartais ir šokas ištinka. Kadangi iš tų
šešių parų keletas skirta kelionėms, dar kažkiek pradėtų skubių darbų baigimui,
turiu pasakyti, reikalas visai rimtas ir įtemptas tapo. Sąskaitoje ir
piniginėje siausiančių skersvėjų proga buvo pats metas iškuisti visas vilnos ir
medžiaginių atražaų atsargas. Tada
raitojiesi rankoves, apsirūpini kava ir pirmyn su kūrybinio įkvėpimo sparnais.
Rimto brainstormingo (na nežinau normalaus
lietuviško atitikmens... visi kažkokie ne tokie rodos) rezultatas – atviruko iš
lietuviško lino idėja. O, kad jau esu iš tų, kuriems daiktai nors kiek
praktiški turi būt (cha, cha... nors žaislai tai nežinau kiek jau čia praktiški
:D ) tai atvirukas gan didelis gavosi. Į užklotuką pavirto. Su dovanojančiųjų
rankų ir letenų antspaudais ir sveikinimais. Manau, kad ir visokius linkėjimus
ant tokio daikto išrašyt galima ir,
pagal pageidavimą, kokį posmelį ar kvietkelį išsiuvinėt. Tik, vat laiko tam tai
norėčiau daugiau turėti – nemiegojus ir skubant siūlės ne visuomet puikios
gaunas :D Na ir šiaip po to miego bei nugaros pailsinimo reabilitacijos
mirtinai reik.
O, kad jau skiautiniai man ypač jaukūs, asmeniški ir
nepakartojami atrodo, tai ir neslepiu tos savo meilės jiems :D Ir nenuginčijamo
fakto, kad laiko bei darbo jie taip pat reikalauja.
Kadangi atvirukas jau įteiktas ir, tikiuosi, pradžiugino
ar bent nustebino, tai ir pristatau labiau viešoj erdvėj :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą