„Tik trys užsienio kalbos... rusų gi nesiskaito...
mažoka...“ - moteris, kuri tris metus lanko anglų kalbos pradedantiesiems
kursus. „Kaip reaguojate į konfliktines situacijas“ – iki tol nežinojau kaip
būna kai „konfliktas dėl nieko tyko už kampo“. „Jūs suprantate, kad šiame darbe daug
atsakomybės? Nenorėčiau dėl jūsų klaidų nukentėti.“
„O kaip jūs paėmėte tušinukus renginiui? Net tris. Reikia
parašyti tarnybinį raštą, surinkti parašus ir tada... Tiesa X ir Y grįš tik po
trijų savaičių.“, - trys valandos iki konferencijos.
„Nepasirašysiu“. „Nežinau kas čia“. „O tai ką man dabar
daryti?“. „O kodėl čia nėra kablelio? Tikrai nereikia?“. „O tai jūsų skyrius
neturėtų žinoti?“. „Nu bet... tai man reikės dirbti?“. „O tai čia tikrai mūsų
skyrius atsakingas?“. „O tai kodėl šypsotės? Matyt per gerai čia jums?!!!!!!“
Kiekvieną rytą, 7.20 išeinu pro duris ir pėdinu į
stotelę. Visus geidaujančius ir ne (o rytais aš tikrai, tikrai niekur nenoriu)
jis veža į autobusų stotį. Surenka užkampio gyventojus ir bildėdamas lekia
keliu. Ir visada būna aišku koks šis rytas. Jei vairuotojo namuose audra,
įsikibti į priešais esančią sėdynę reikia ne tik įveikiant posūkį, bet patartina
jos nepaleisti visą kelią. Jei ramu – tas pats. Tik rusiška radijo stotis groja
garsiau.
Kiekvieną vakarą, 17.30 autobusų stotyje įlipu į
mikroautobusą, kuris visus trokštančius ir ne (neseniai miesto centre dirbti
pradėjęs mano kaimynas (?) kas vakarą padejuoja, jog mielai būtų susipylęs dar
vieną puslitrį, bet vat – mikriukas atvažiavo,
o kitas tik už valandos), gabena į priemiestį. Gyvenvietę, kurioje nėra
prekybos centrų, bankomato. Ir parduotuvės, kurioje galima būtų nusipirkti „ko
nors skanaus, kvepiančio ir šviežio“. Bet yra užrašai „šviežūs vištas“ ir pardavėja gali patikinti, kad „baton minkštas“ arba tris kart
paklaususi „a co to jest“ įleisti už
paslaptingo prekystalio, kad pats pasiimtum daiktą neaiškiu pavadinimu. O dar geriau nieko nenorėti jei nežinai „kak eto po rusky“ arba „po polski“.
Kiekvieną vakarą 17.55 aš išlipu vienoje iš transporto
žemėlapyje neegzistuojančių stotelių „prie parduotuvės“. Ta parduotuvė buvo
sudeginta... seniai. Kai šiame rajone tebuvau išgyvenusi pusmetį. Ir moteris,
kuri rytais nesisveikina su autobusiuko vairuotoju bei pasistengia išbambėti
visas per gerą pusę amžiaus susikaupusias nuoskaudas, vakarais išlipdama visada
mandagiai pasako ačiū. Tarsi dirbtų labai tinkamą darbą ir per aštuonetą
valandų būtų išliejusi net tik pyktį, pagiežą, bet ir visas kitas įmanomas
emocijas.
Vyriškis, kuriam kasdien pritrūksta penkių šimtų gramų
iki išsvajotosios darbo dienos pabaigos palaimos, pramiega stotelę. Bet niekas jau nebenori būti kaip „mano
žmona, kuri b.... vis neduoda išsimiegot“. Būtinai kada nors važiuosiu likusius
500 m iki mikroautobuso galinės stotelės. Įdomu ar vairuotojas jau priprato pavaduoti
eilinio keleivio žmoną, o gal nustato žadintuvą.
Pirmadieniais ir trečiadieniais iš raudono autobusiuko
išsirita pusamžis vyriškis, kuris trenkia duris paskui jį besirioglinantiems
keleiviams prieš pat nosis. Ir nueina garsiai juokdamasis bei jausdamasis itin šmaikštus.
O likę, stebuklingu būdų išvengę pirštų amputacijos, mintyse jam linki įlipti į
šuns krūvą. Tie, kurių mintys veržiasi garsiai, galvoja ne taip gražiai.
Vakarais iš stotelės namo visada einu kitu keliu nei
ryte. Nebeklampoju patvoriu. Žengiu drąsiai per daugiaaukščių kiemus. Kol neprasidėjo
sutemos, nes tada visur tamsu ir eiti geriau automobilių takais– ten mažiau
duobių. Žinau, kad mieste gatvėse dega lempos.
Jei ryte kieme nepavyko pamatyti kaimyno, vadinasi vakare
jis paprašys penkių litų. Ir, nors sveikintis neįprato net tokia proga, dėl
penkių litų išdidžiai ir jausdamasis nusižeminęs pabandys suregzti sakinį.
Matyt sunku būti bedarbiu. Iki šiol taip ir nenusprendžiau – jis tikras ligonis
ar ne... Na, kad kai labai įkyrės trečią ryto paskambinęs į buto duris ir kaulindamas
butelio arba pinigų degtinei, ką kviesti – greitąją ar policiją. Taip niekada
ir nesupratau ką jis ten bamba. Tik tiek, kad visi kvailiai.
Jei ryte nesutikau margo šuns, vakare jis tupės prie
vienos iš mano pakelyje sušmėžuojančių laiptinių. Ryte vėliau išleistas pro
duris, vakare vėliau ir grįžti privalai. Toks šuns (šeimininkų?) grafikas. Mano
šuo ir šitas šuo niekada nebuvo susitikę. Grafikai nesutampa.
Jei pievelėje ganosi valkataujančios katės, visi benamiai
šunys jau pašerti. Prireikus žinosiu po kurios virtuvės langu laukti
atskrendant blynų, kotletų ar trumpo sriubos dušo.
Kai išėjau iš darbo nusistačiau žadintuvą, kad lygiai 18.05
galėčiau apsimesti, kad pamiršau prie darbovietės ką nors nusipirkti ir per
kiemą nupėdint paerzinti vietinių pardavėjų. Na paprašyt ko nors... pavyzdžiui
kepimo miltelių. Skamba pakankamai
sudėtingai, ar ne? O gal 18.00 pasižvalgyti galinėje mikroautobuso stotelėje.
Ir jei kada nors eisiu į pokalbį potencialioje
darbovietėje, ten manęs teirausis – kiek mokate užsienio kalbų? Tik dvi. Kodėl
manote, jog esate tinkamas darbuotojas? Nemanau ir man nerūpi. Kokios jūsų
neigiamos savybės? Esu. Kaip susidorojate su stresu? Puikiai. Ypač
penktadieniais bare. Kodėl manote, kad tinkate mūsų įstaigai? Nemanau. Netinku.
Niekam. Vat sėdėčiau dabar šikinyke ir skaityčiau „Pūkuotuko pasaulį“. Gudri
kaip pelėda.
Jei jei didelė bėda ištiks eisiu pasižvalgyti po paslaptingu
daugiaukščio virtuvės langu. Tik nenusprendžiu – pasiimti lėkštę ar ne. Gal
puodas geriau?
Ir po to dar kas nors klausia ar nepsiilgsti valstybės
tarnybos/nenori grįžti/būti „kaip visi“?!!!!!!! Ekit Pūkuotuko išminties
skaityt. Ar bent Karlsono.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą