Migracijos ypatumai

         Apie paukščių keliones nusimanau tik iš knygų, todėl nieko naujo parašyt negaliu. Laukiu trumpam į Lietuvą pargrįžtančių draugų, bet jų kelius žinau tik iš pasakojimų. O vat apie gyvenimą kai daiktus iš bagažinės išsikrauni tik savaitgaliais, arba gyvenimą tarp dviejų namų išmanau puikiai – praktiškai ir visokiausias to puses esu savu kailiu ištyrinėjus. 

            Pradžiai apie ekspedicinius smagumus, mat būta metų kai septynis mėnesius iš dvylikos, namuose lankiausi tik savaitgaliais. Ir tai ne visuomet. O visą kitą laiką manta (įskaitant ir šunį :D) buvo talpinama automobilio bagažinėje bei salone. Ir po darbo ne visuomet žinai kur nakvosi – mat tiksliai negali prognozuoti kada darbus baigsi ir kuri nakvynės vieta teiksis priimti. Ką jau čia slėpt – po dviejų savaičių labiausiai mašinoje jaučiasi nešvarių kojinių kvapas. Kad ir kaip tuos nešvarius drabužius bepakuotum ir maišelius raišiotum, vis ką nors greitai įgrūdi ir nesandaru lieka. O dar prisiminus sezoną, kuomet namuose esanti skalbimo mašina buvo sugedusi, jos remontas siaubingai ilgai truko (na visi žinom kaip tie meistrai bendrauja ir kokio greičio jų apsisukimai) tai net ir juokinga pasidaro – laisvadienį skiri skalbimui, o paskui drėgnus drabužius atgal mašinon krauni.

            O dabar apie realybę kasdieninę – gyvenimą tarp miesto ir kaimo. Tokie tat dėsniai:  jei prisireikė kokio retai naudojamo daikto, jis būtinai kituose namuose likęs; jei mirtinai kokios knygos ar albumo reik – tai irgi jie ne ten kur esi; jei įsigrūdai važiuodamas kažkokį daiktą (ir savimi didžiuojies, kad iš anksto prisiminei ir suplanavai jo reikėjimą) tai nei velnio jo nenaudosi. O prisireiks ten, iš kur išvežei :D; Kai pakuoji kokį rakandą, kuris mieste tik vietą užima, kažkaip kartais gaila jį į sodybą vežti pasidaro – dar atsitiks jam ten kas (kas tas stebuklingas kas tai nežinau); Jei susidedi visus darbus ir jų reikmenis su mintimi, kad kituose namuos pabaigsi tai būtinai visus rakandus teks atgal vežtis. Ir net jei nieko neplanuoji kraut mašinon, vis tiek viską teks gerokai pagrūst, kad užsidarytų. Ir netilps tai, ką norėtum nusivežt (pav. iki šiol į sodybą neatsigabenau dviračio). Ir jei galvoji, kad prieš savaitę pirktas šampūnas yra mieste, tai jis būtinai bus sodyboj. Ir ne šiaip bus – bet kokie du buteliukai sukrauti. O jei kažko neimi, nes tikrai nereiks, tai žinoma, tas daiktas pasidarys mirtinai būtinas.

            Sakyčiau, kad buitinis-rutininis kai kurių darbų deja vu tampa natūralia būsena. Pav. antradieni nurengi patalynės užvalkalus, juos sukrauni į krepšius. Vakare juo iškrauni iš krepšių ir grūdi į skalbimo mašiną. Trečiadienį nukabini ir dedi į krepšius, ketvirtadienį iškrauni iš krepšių ir pakloji lovą. Po dviejų savaičių viską pradedi iš naujo – ištrauki krepšius iš spintos ir dedi į juos visą turtą :D

Turi ta migracija ir nuotabiųjų pusių – progą namų užkaborius iškraustyt. Vat sugalvojau, kad „Poezijos pavasarius“ reik į sodybą išvežti. Nes jei kur ir turėsiu laiko juos skaityt tai tik čia (naivumas tas mano :D). Na ir ką – naktis mieste į posmus panirus ir sodyboj atradimų pilnos naktys. Ir smagu, ir juokas ima, ir galvoju, kad kai kurių eilėraščių geriau neskaityt. Tai kas aštuoniolikos atrodo puiku, dabar dažnai ne taip jau ir žavi. Ir kai kurių, dabar jau vyresnių ir labiau subrendusių, poetų ankstyvosios eilės šypseną kelia. Atsiminimuose visai neblogi tie eilėraščiai buvo...  Bet proga pasiknist po praeitį ir posmus jaunystės visai nebloga.

Net nepagalvotum kiek tų atradimo džiaugsmų mažame bute telpa – mat kai vietos mažai viskas taupant erdves puikiai ir talpiai suštabeliuota į plyšius ir kampus. O kai pradedi kraustyti tiek tų atradimų malonių. Kada gi visokius zinus pavartysi, jei ne kraustynių metu. Beje, turiu vieną nusistatymą – kaimiškų namų nepaversti sąvartynu. Ir to link nuolat iriuosi bei kovoju. Bet mamai vis dar sunkiai pavyksta išaiškinti, kad erdvės turėjimas nereiškia milijono rakandų, iš serijos jie geri tik nenaudojami arba gal kada gyvenime pravers, atsiradimo namuose. Patinka man erdvūs namai, nors tu ką. Geriau mažiau ir ne bet ko. Pav. nuostabi beveik šimtmečio senumo spinta artrasta garažo kampe – puikus baldas į kurį negaliu atsižiūrėti (net po kelenos valandų šveitimo vis dar miela atrode :D) visiškai pralaimi kovą prieš tarybinių laikų spinteles. Klėtyje aptiktas senas kuparas nugali prieš apsilupusią, bet garbingoj vietoj paliktą, keturiasdešimtmetę sekciją. Ką jau ir bepridursi. Kartais  dėžė – pati puikiausia lentyna :D