Jis gyvena stotyje, stotyje, stotyje...

Neseniai ir visai ne savo noru teko Vilniaus autobusų stotyje pusantros valandos praleist. Visiems aš jau guodžiausi ir bambėjau dėl tu „patobulintų“ visuomeninio transporto grafikų, tai ir nebesiplėsiu. Bet deja vu pagriebė ir nepaleido. Ir pinigų vietiniai stoties „budėtojai“ paprašė, ir cigarečių. Kaip ir prieš dešimt, penkis ar vienerius metus :D Tiesa, dienos vidury kaulintojai niekada nebūna labai aktyvūs. Gyvenimas bėgėtis pradeda po pietų ir įsismarkauja vėlai vakare. Tuomet fizionomijų, istorijų gausa užlieja visą stotį. Taip jau susiklostė, kad Vilniaus autobusų stoties aplinką labai dažnai tekdavo iš arti stebėti – dėl geografinės buto padėties kelionės iš centro namo ir iš namų į centrą siejasi būtent su stotyje esančiomis mikroautobusų ir autobusų stotelėmis. O, kad jau turiu savybę į visokius darbus uodegą įmerkt ar dar kokio velnio prisigalvoti, tai būdavo, kad ir visus metus kasdien ten pat autobuso laukdavau.

Sakoma, kad traukinių, autobusų stotys – miesto veidas. Manau, tikrai ne lietuvių išmislas tas posakis. Ir ne duok tu Dieve tokį snukelį, kaip stotis. Logiška ir savaime suprantama, kad joje tik išlipus reik greičiau nešt kudašių iki miesto transporto stotelės ar tiesiog pėščiomis kulniuot reikiama krytimi. Kur ten dairytis. Nors... eilinį kartą įsitikinau, kad informacijos stotyje tikrai galima rasti daug, bet tūlas pilietis hm... kyla įtarimas, kad tikrai ne visi skaityt moka. Arba metams bėgant mano kantrybė mažėja. Ir ką aš galvoju, kai šalia schemos stovėdamas žmogus klausia – o tai kur važiuoja toks ir toks troleibusas, geriau nutylėti. Mandagiai paaiškinti, dar vienam papasakoti, trečiam pasiūlyt akis pakelt ir pačiam pasižiūrėt :D

Žvelgiant plačiau, tikrai nesu jokia stočių ekspertė. Studijų metais tik su krepšiais autobusu į Vilnių grįždavau. O maršrutas Vilniaus – Alytus sėkmingai autostopu įveikiamas. Kas tie 120 km kai visi ilgieji keliai po Europos miestus įveikti tranzuojant. Tiesa šiek tiek Varšuvos ir Zagrebo autobusų stotyse laiko yra tekę praleist. Dar Suvalkų traukinių stotis... Na, dar vieno iš Vengrijos miestų, kurio vien iš priebalsių sudarytą pavadinimą labai ilgai mokiausi ištarti, stotyje misiją bilietą nusipirkti prisimenu. Su užrašais ant lapelio prie kasos teko žingsniuot – sunku man su tom fino-ugrų kalbomis.

Smagiausi ir gausiausi prisiminimai iš lietuviškų miestų. Tokiei nesibaigiantys :D Pamenu, kaip daugiau nei prieš dešimt metų Varėnos traukinių stotyje pilvams gedulingas melodijas grojant kavinukę užmatėm. Užuodėm iš tolo nulaistytas grindis, o kur dar veideliai lanktojų... Pro praviras duris dirstelėjau – nenusakomo amžiaus vyriškiai dešreles valgo. Sukrapštėm monetas ir pirmyn pas tris dešimtmečius šukuosenos nekeitusią „bufetavą“. Ten jau ir stoties siurprizas laukia – „Ne. Dešrelių neduosiu. Nedaug yra tai tik prie alaus, o tai jie (suprask nuolatiniai lankytojai) man čia visas grindis nuvems“ :D  Alaus mes ne prieš, o vat centų per mažai... Tai pirkom alaus ir vieną dešrelę dovanų gavom, nes pinigų užteko tik dviem alaus ir vienai „sosiskai“ :D Tiesa, kiek teko pro šalį važiuojant matyt dabar Varėnos traukinių stotis atsinaujinus ir išsičiustijus atrodo.

Ai, mano paauglystės laikais Kauno traukinių ir autobusų stotyse vakarais bei naktimis po sales vaikščiodavo budėtojai ir žadindavo miegančius būsimus keleivius. Ne, ne tam, kad išvyti. Patardavo batus po galva pasidėt, nes miegantiems kas nuaus.

Deja, deja... Vilnius suformavo tokį keistą refleksą. Stovint bet kokio miesto autobusų stotyje laukiu kol kas nors ko nors prašys. Ir ką – nu gi keista kai Rokiškyje, Alytuj ar dar kur niekas neprieina. Matyt čia tik didžiųjų LT miestų bėda... Realiai tai net ne pačioje stotyje visas gyvenimas verda, o jos aplinkoje. Čia kaip archeologijos paminkas ir jo apsauginė zona, kur gali kas nors būti, o gali ir nebūti. Tai vat toje stoties buferinėje zonoj ojoj kiek visko vyksta :D

O jei dar kas nors, kaip ir aš, aplinką stebėt mėgsta... Matyt pati ne kartą esu tapus šypsenos priežastimi. Ypač smagios darbinės kelionės – specialybė/gyvenimo būdas toks, kad gyvenimas be mašinos tikrai komplikuotas. Esu į sausakimšą autobusą ne tik su didele kuprine, bet ir visa liniuote, kompiuteriu, fotoapratu ir dar velnias žino kuo susigrūdus. Keleiviai atsidžiaugt negalėjo. 

Kažkada žiaaauriai pramiegojau. Ir ką – lekiu traukinių stotin.  Drabužius ir fotoaparatą kuprinėn susigrūdus, ant peties kompiuteris, vienoj rankoj liniuotė, kitoj – kastuvas. Pirmas ženklas, kad miego trūksta – nepastebėjau stiklinių durų. Sveikos liko. Įsikabarojau į traukinį, beveik snaust susiruošiau ir išgirstu, kad iš to kelio, kurį maniau esant „savu“ traukinys išvyksta... tikrai ne ten kur man reikia. Lekiu su visais daiktais lauk. Jei tą veiksmą, daiktais apsikrasčius, lėkimu galima pavadint. Vos spėjau – durys jau grasino prispausti. Tada – „teisingo“ traukinio ieškot. Vėl vos spėju. Iš to džiaugsmo ir žioplum,o vidury vagono triukšmingai išsitiesiu visu ūgiu išbarstydama kišenių turtą  po sėdynėmis. Poros valandų kelionę pramiegojau. Nuo stoties šeši km pesčiomis – ir dešimtą ryto jau darbo vietoj. O ten darbininkai ant automobilių susmuštinius susidėję, pilnais žandais žiaumoja – „tai pagaliau išsimiegojot. Gerai jums... o mes tai čia vat jau nuo aštuonių čia triūsiam“. 

Ai, begalinės tos kelioninės istorijos. Matyt metas, spjaut darbų/namų/visokių reikalų pusėn ir išsiruošt kur nors. Toli, toli...