Voratinklių graibymas

         Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą… Pasitariau ir nusprendžiau…Visai ne taip. Tiesiog taip jau gavosi, kad graibau voratinklius nuo kalbinių įgūdžių. Visai neprastas sprendimas, kai atsigabentos knygos jau sugraužtos, o skaitymas kompiuteryje ne visuomet malonus. Ketvertą leidinių sudorojau rusų kalba (ir nežinau čia sutapimas ar ne, bet visose skaitytuose 2009  m. vienos leidyklos knygose nenaudojama ë raidė… hm… ). Ir dar kartą pasitvirtino sena tiesa, kad skaityti reikia originalo kalba. Žodžių žaismas, kalbos atspalvis ar kai kurie nenorminiai žodeliai… tiesiog neišverčiami.

       O su anglų kalba… Ir  gėda, ir pelėda. Labai smagiai perskaičiau Hitakonanu’laxk (Tree Beard) “Native American Tales of The Lenape People”. Taip per vakarą ir su pasimėgavimu. Pasikuičiau knygų krūvose, išsitraukiau Isabel Allende “Daughter of Fortune” ir… stringu suvokdama savo anglų kalbos žodyno skurdumą. Nesu itin didelė šios autorės gerbėja ir knyga netinka mano nusistatytoms taisyklėms (skaityti originalo kalba), bet jaučiu, kad tuos voratinklius nuo apmusijusios savo anglų kalbos laaabai sveika nugriebti. Ir dar viena knygą išsitraukti, jei bus noro ir daugiau.

        Tęsiant už kalbą atsakingų smegenų sričių kutenimą dar ir pasakas skaityt pradėjau. Kas dien po vieną iš Wanda Chotomska “Bajki z 1001 Dobranocy”. Tai galiu pasiguost, kad paveiksliukų per mažai :D . Profesinę literatūrą lengviau skaityt…

        Perverčiau Esperanto kalbos vadovėlį ir teko konstatuoti savo tinginystę – pirmą pusę mintinai moku, o toliau per daugelį metų taip ir nepažengiau. Kai jau susiruošiu pagaliau išmokt, - iš naujo pradedu (kad žinias atgaivint) ir… ties tuo pačiu skyriumi vėl užmetu :D. Matyt dar vienas punktas sąraše “Kada nors…”.

        Ir ko aš čia taip vardinu? Truputį pasiguost norisi – apsileidau užsienio kalbas. Ir pasidžiaugt, kad… nėra to blogo kas neišeitų į gerą. Pritrūkus lietuviško skaitalo visokiausių instrukcijų skaitinėt nereikia – angliškai gerokai lėčiau informaciją gromuliuoju tai knygų ilgiau užteks. Vat taip. Nėra padėties be išeities :D Ir į aplinkiniuose miesteliuose esančius dėvėtų parduotuves nosį dažniau įkišt norisi. Ten kartais toookios dėžės su knygomis anglų kalba sukrautos, kad iš laimės širdis apsąla.

Vilnonės naujienos

Gavosi pauzė tinklaraštyje. Tikiuosi, kad ji bus į sveikatą. Realybėje kol kas ne tik pertraukėlės, bet ir stotelės negręsia. O pastarąsias savaites kasnakt sapnuose skraidau ir atsikėlus būna baisu ar dar moku vaikščiot. Toks trumpas šių savaičių atspindys:

1.      Kas benutiktų svarbiausia turėti gerų draugų (E. –čia tau ačiū už palaikymą ir pagalbą).

2.      Kuo daugiau darai, tuo daugiau ir nuveiki.

3.      Kuo daugiau darai ir nuveiki, tuo daugiau dar norisi. Ir vis tiek atrodo, kad nieko nespėji.

Ir truputis džiaugsmų, kaip gi be to. Atkeliavo į kaimuką net keturi dideli maišai… avelių vilnos. Neplautos ir nekedentos. Su visu kvapu bei joje įsivėlusiomis gėrybėmis. Laisvesniu laiku plaunu, mirkau, plaunu ir džiaunu prieš saulutę. Tvartuko kvapą keičia šieno ir vėjo aromatas. Ir nors iki veltinio šlepečių ar vilnonio šaliko dar ilgas kelias, procesas džiugus bei malonus. Belieka karštuvėlius kokiam turgelyje aptikti (oi… tikrai nėra paprasta juos rasti) arba baigus plauti į karšyklą keliaut. Tikiuosi, labai tikiuosi, greitai iš tos žemaitiškos vilnos ir pirmieji veltinukai bus. Ir dar – nuostabi proga išmokti verpti. Taip jau ta liaudies išmintis porina – ką išmoksi ant pečių nenešiosi. Nors savomis rankomis plautos bei verptos ar karštos vilnos šalikėlį ant pečių, orams atšalus, mielai užsidėčiau.

            Ir dar viena patarlė. Mokslo šaknys karčios, vaisiai – saldūs. Čia, matyt, išmintis dar iš tų laikų, kai mokytojai jei ne rimbais tai bent liniuotėmis švaistydavosi… Mokykliniai košmarai seniai praeitį tai ir toks šaknys jau kitokios – viliojančios ir saldžios. Dalinuos puikiu straipsniu. Labai intensyviai renkuos. http://straipsniai.getpower.lt/sarasas-tinklalapiu-siulanciu-nemokama-issilavinima-arba-nuotolines-studijos-internetu/ Kartais taip dauuuug visko norisi nors persiplėšk :D

Knyginiai pabambėjimai

Susidariau darbotvarkę, tiesiog savaitės planą. Ir apsimetu, kad vien tie sugrupavimai ir apribojimai manęs nenervina. Bet skęstantis ir šiaudo griebiasi, o pervargęs tinginys bando save į rankas suimti ir disciplinuoti. Teoriškai viskas labai teisingai dėliojasi – 10 – 12 val. darbui, dvi pasivaikščiojimui su šune (koją skauda tai dar galima sutrumpinti šiek tiek), valanda būtiniesiems buities reikalams (na prausimosi ir valgymo neišvengsi) ir 3 valandos maloniems atpalaiduojantiems knygų skaitymams. Kas liko, visos šešios valandos, - miegui. Įtempto darbo metu miegot pavyksta tik gabalais, na bent, kad bendra paros nusnūdimo suma siektų tas šešias valandas ir gerai.

            Apsirūpinau kava ir… visai netyčia knygomis :D Kaip tik neseniai bibliotekoje pavyko nučiupti pundelį norimų perskaityti leidinių. Varge, vargeli… baisu, kad knygų skaitymas neužimtų darbui skirtų valandų.

            O iš tiesų tai mane knyginiai nusivylimai persekioja. Ne leidinių blogume esmė, bet tame, kad jau nebepatenku į tą amžiaus tarpsnį, kuriam jie skirti. Matyt taip reikia suprasti. Vat skaičiau George Orwell “Lapok, aspidistra” ir jau nuo vidurio knygos mintijau, kad ją reikėjo skaityt dvidešimt penkerių ar aštuonerių ir kaip ji man tada būtų buvusi artima, suprantama ir aktuali. Tiesa, suprantama ji ir dabar ir net akutali (vis dar negyvenu ir tikiuosi negyventi to “taip turi būti ir taip reikia” gyvenimo…), bet to betarpiško savojo atspindžio matymo herojuose jau nebėra. Na ir nebūtina. Bet jaučiuosi kažkiek praradus, pavėlavusi ją perskaityt. Nors gavau tai ko tikėjausi – vakarą (tiksliau naktį) praleidau smagiai, bet labiau sentimentaliai negu aktualiai :D O gal pasidžiaugt, kad tos svajonės ir klajonės visą šimtmetį aktualios ir einančių prieš bangas vis yra.

            Dar viena man pasirodžiusi paaugliška knyga Jeanette Winterson “Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai”. Ir net nesijaučiu kažkur pavėlavus. Tiesiog paauglystės slenkstis seniai perkoptas ir tiek. Ir nieko aš nepraradau jos neperskaičius tuomet, nieko negavau sugraužusi dabar. Ir kažkodėl apie tas “užkbinusias” knygas dabar nesinori rašyt. Matyt link burbėjimo patraukė :D

            Bet aš iškilmingai prisiekiu – niekada, niekada ištisomis naktimis neskaitysiu knygų. Tik per atostogas. O, kad jau pastarosios yra neatpažintas objektas ir gyvenime tokią prabangą turėjau… gal kartą? Dvi savaites. Tai dar kartą bandau – būtinai, būtinai pasiliksiu laiko miegui. Nes dieninis užmigimas ant kompiuterio klaviatūros darosi įprastas. Labai jau nepatogu… ir kai nuo stalo pakyli su XVII a. puodo šukės antspaudu ant kaktos, irgi nieko smagaus.

Kas nešokinės…

        Kas nešokinės tam… naktipuodžio reikės. Tokia tat realybė, kai kojos traumą patiri. Garbės žodis, pakeliui į lauko būdelę gana rimtai svarsčiau, kad gal tarp stirnų bei kiškių paliktų krūvelių, maniškė labai nesimatytų :D Nerizikavau, finišą pasiekiau… Ir nors mieste strateginiai namų taškai WC- darbo stalas – virtuvė – lova daug lengviau pasiekiami, šunės vedžiojimas tampa gana komplikuotas. Bet kitų pagalbos niekaip neišsiversi.

            Kaip čia su tom traumom… o gi taip, kad pirmą kartą susižalojau tiesiog. Tiesiog einant. Ramiai ir paprastai. Gal senstu. Tikiuosi, kad ne, bet… iki šiol didžiausi ir skaudžiausi kojos išsisukimai buvo: žaidžiant futbolą (tą kartą kai tris savaites normaliai nevaikščiojau tai… tiesiog perdavimo laukiau ir griuvau nelygioj kovoj kamuolio net nepalietus :D), su šune po miškus vaikštant į voveraitę užsispoksojau (duobės ne šernams, bet šernų išraustos ir žiopliams skirtos :D), po pelkynus bastantis. Vat tokiais atvejais kažkaip labiau pasiteisint prieš save galima. Ar bent pasijuokt iš aplinkybių. O čia… “upal, prasnūlsia, gips”…

            Vis gi yra ta teigiama, labai teigiama dalis bet kokiame etape. Atsirado stacionarumas - nuo darbo stalo sunku nueiti. Į vieną tašką spoksoti nesinori, tai darbai tiesiog pasižvygaudami ritasi pirmyn. Ir paaaats svarbiausias dalykas – man labia patinka lepinimas. Na, nors pirmomis dienomis (nes vėliau ne man, bet lepintojui nusibosta :D ). Kai kava pati atkeliauja, maistas pasigamina, vanduo kibirais trobon žygiuoja, šuva be manęs po miestietišką miškelį pasivaikščioja. Sakyčiau taip – jei ne skausmas, traumos geras dalykas. Kartais :D Trumpam :D Nors jau nusibooodo. Visai kokią pasiutpolkę sutrypt norėčiau, kamuolį paspardyt. Ar tiesiog ramiai kur nors nueiti.