Lietuva – Indonezija

Kaip sulaukiau klausimo ar galėčiau pasiūti lauktuves Indonezijon - labai, labai lietuvišką lėlę… viduje truputį spygaut iš džiaugsmo pradėjau. Paskui dar ir šiek tiek jaudintis :D Reikalas rimtas. Ir tikrai atidžiai varčiau albumus su lietuviškais drabužiais, senąsias rankų darbo lėlės prisiminiau ir dar visokių idėjų galvoje pridėliojau.

            Nusprendžiau ir apsisprendžiau beliko čiupti… močiutės austos lininės drobės atraižą. Tai gi lėlytė lietuviškesnė matyt ir nebegali būti – rankų darbo kūno audinys, siūta TIK rankomis, nėriniai taip pat vienetiniai ir unikalūs (tikrinau knygose kokie gi tie autentiški prijuosčių nėriniai). Drabužiai lietuviško lino. Net pati nustebau savoje spintoje atradus audinį margintą raštu, kuris beveik identiškas XIX a. dzūkaičių sijonams. Viskas, viskas čia tikra – net ir krepšelį puošiantis gintaras yra Baltijos jūros pakrantės dovana.

Lėlė pati stovi, sukioja rankas.

Ir vis galvoju, ką gi močiutė pasakytų sužinojusi, kad jos mergautinė drobė (nors ir jos kartos žmonėms keistu pavidalu) taip toli keliauja… :D  Manau, jog galvą kraipytų, stebėtųsi, bet ir truputį didžiuotųsi.