Obuoliukai, obuoliai

Žiūrint į obuolius reikia sakyti “sūūūūūris”. Obuolinis, rūgštus arba saldus – pagal skonį. Obuolienių dar nuo pernai liko, o pyragų kepimas hm… Na tris kart per dieną juos krosnelėn kišant vis tiek obuolinio derliaus nesudorosi :D Ir sakyčiau, jų ne tik, kad sode ženkliai nesumažės, bet ir iš namų neiškeliaus – ant pilvuko įsikurs apvalumų pavidalu :D

Teko su simpatiškais vyriškiais, kurie ilga ir didele mašina  po miestelius keliaja obuolius supirkdami, paplepėti. Ir ką gi – mūsų vienkiemiuko kraštuos šiemet derlius įspūdingas. Sakė, kad pas tuos kurie, toną obuolių iš kart sukaupia, ir tiesiai į kiemą atvažiuoja obuolių pasiimti. Aš tai jau cukraus kilogramus eilėn rikiuoju ir planuoju didžiuosius sūrių virimus :D Po mano sūrinio siautėjimo tiek neliks. Tada sūrių dalybas darysiu.

Ir, žinot ką dar pastebėjau? Kuo miestas didesnis tuo girtuokliai agresyvesni… Yra ta sena tiesa – kiekvienam kaimui/miesteliui po savą girtuoklį. Artimiausiam miestely irgi  esama piliečių, kurie tikrai turi teisę vadintis parduotuvės prieigų simboliais. Vienas pradžioje mums, o vėliau ir obuolių supirkėjams, taikėsi “padėti”. Nors pats buvo apibūdintas kaip “savų kaliošų nenulaikantis”.

Bet kaip gi tos socialinės pareigos perduodamos, a? Kažkas nuo jaunumės treniruojasi ir ateičiai ruošiasi – tapti parduotuvės slenksčio sergėtoju? Ir kada tas pareigas perima? Kai vyresnis kolega ligų suriestas lovon atgula ar anksčiau? Rimti antropologiniai reikalai, sakyčiau :D Ne juokas. Tarnautoju, darbuotoju po konkurso tampama… Tai gal miesteliai galėtų rengti draugiškiausio pijoko konkursus. Nelaimėję – blaivybės įžadus duoda ir iki išrinktojo kadencijos pabaigos alkoholio vengia…