Tris kartus sulijo –
šaltas dušas nupliaupia, o paskui vėl saulutė. Dar dušo – vėl saulė. Ir taip dvi
dienas iš eilės man sekasi. Du po tris ir gaunasi visi šeši atsigaivinimai
rudenišku lietumi. Ir dabar drąsiai galiu sakyti, kad nėra to blogo, kuris
neišeitų. Tiesiog.
Kadangi lauke labai smarkiai lijo ilgai ir smagiai kuičiausi
tarp bibliotekos lentynų. Dar parduotuvėje, į kurią užsukau tik akių naujiems
žvėriukams ir gyvuliukams, labai ilgai meškų kailiukus glosčiau. Ir su
pardavėja maloniai šnektelėjau. Sendaikčių parduotuvėje su plepiu berniuku (oi… šiaip aš tikrai nesu iš tų
tetulių, kurios kiekvieną vaiką kalbina ir už žandų tampo, įsivaizduodamos, kad
tai kažkam patinka) aptarėm rimtas temas. Tokias, kaip naujausias namų košmaras
– mama žaislinį zuikį išskalbė. Dabar jis ne toks pasidarė. Mama iš kito
parduotuvės galo dar bandė teisintis, kad labai purvinas buvo. Bet tas
verdiktas “ne toks” neatšaukiamai skambėjo :D
Ir galiu pastebėjimai pasidalint – kuo vaikai mažesni,
tuo labiau skiriasi jų ir tėvų skoniai. Vis dar apie žaislus aš čia. Jei mama
šiek tiek skeptiškai žiūri į primityvų daiktą su ilgomis ausimis, sagomis
vietoj akių ir dar margintą neaiškiais raštas – mažyliui pats pačiausias
bičiulis bus :D Ir tikrai, tikrai orams atšalus visiems reikia šilto, minkšto
draugo, kuris užmigti padėtų :D Net Moka naktį su visais žaisliukais į lovą
kraustosi. Paslapčia, nes žino, kad negalima. Bet kai šuns gabaritai ne patys
mažiausi, o lova ne guminė, tai nepastebėt tikrai neįmanoma :D
O aš mūzas per lietų vaikausi. Meškiškas, drambliškas,
lapiškas ir visais kitais pavidalais besireiškiančias. Na kodėėėėėllll negalima
tik siūti ir knygas skaityti? Dar po mišką klajoti, voveres kalbinti, dar… ai,
daug tų malonumų gyvenime. Bet žaislų ir skiautinių apsėdimai niekaip
nesibaigia :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą