Kai esi ne ten, kur norisi būti

Teoriškai taip – kai esi mieste darbas prie kompiuterio tiesiog tirpsta. Nes nėra pagundų į daržą ar gėlyną nubėgt, kokią žolę išraut, ką nors suremontuot. O praktiškai – vis prisimenu vienkiemyje likusią pasiūtą, bet neprikimštą mešką, skiautinių užklotą, iki kurio pabaigimo sąlyginai nebe daug darbo beliko. Dar dėžes, kurių labai reikia ir kuo greičiau. Bites, kurioms gal vienoms liūdna :D Daržus ir šiltnamį, kuriame viskas džiūsta. Kuriu planus kaip čia pragyventi iš tų hobių, kad po visą Lietuvą nereiktų makaluotis. Iš meškų bei skiautinių, dėžių ir veltinių. Ir kiek rimtesnį bitininkystės ūkelį įkurti kainuotų. Vat tau ir darbas produktyvus, kai teoriškai vienintelės neišvengiamos pertraukos – pasivaikščiojimai su Moka :D Velniava, ne darbas, sakyčiau. O dar remontas kaimyniniame bute, triaukščiais rusiškais keiksmai po langais besižodžiuojantys kaimynų vaikai. Išmetamųjų dujų kvapas kambary (to, užaugus mieste, niekada nejausdavau, vienkiemis mane čia taip sugadino) ir šiaip... triukšmo prisotinta aplinka. Ai, dar paslaptį pasakysiu, kailiuką vienai meškai, ir į miestą pasiėmiau :D Irgi ramybės neduoda :D

Kad jau išsidaviau tai ir spintos atradimais dalinuosi. Dar kartą apžiūrėjau mano itin saugojamą ir tausojamą dar močiutės austą drobę. Tą, kurią net į sodybą vežti gailiu, nes miesto spintoje jai saugiau atrodo. Ir eilinį kartą suprantu – daiktai skirti naudojimui. Tokio pats amžiaus staltiesės ir lovatiesės, vienkiemyje įsikūrusios, atrodo tikrai puikiai. Naudojamos, skalbiamos, prieš saulę džiovinamos, jokių amžiaus ženklų nerodo. O vat spintoje laikoma medžiaga... sensta, dėmėmis dengiasi. Iki šiol mažus šios drobės gabalėlius tik itin autentiškiems dalykams naudojau – lietuviškai lėlei, kuri toli, toli iškeliavo, dar keletos darbelių detalėms. Net mamai skambinau pasikonsultuoti, kokia gi tikroji tos drobės paskirtis. Paskui juokiausi. Na, tam metui logiškas paaiškinimas. Mano turima, grubi drobė – paklotėms skirta. O staltiesėms švelnesnė, dailesnė būdavo. Su savim pasitariau ir nusprendžiau, kad visgi šonams maloniau švelnumas, o ant stalo niekas nesivolioja – gali ir grubesnės medžiagos staltiesės puikuotis. Belieka „smulkmena“ – kuo autentiškesnį raštą siuvinėjimui surasti. Beje, dideliausias ačiū Žemugnei iš http://zemugne.blogspot.com/. Už nuorodas ir patarimus kur ieškoti visokiausių siuvinėjimo raštų bei raštelių. Ir šiaip, už visokius akiračio praplėtimus. Kas bus ant tų drobinių staltiesių dar neapsisprendžiau, bet bus :D

Ir pabaigai truputis miestietiškų nuotykių. Su priešistore, kaip be jos. Viena mėgstamiausių mano vaikystės knygų buvo F.Mowet „Šuo, kuris nenorėjo būti šunimi“. Ten šuva tvoromis lakstydavo ir po medžius karstydavosi. Dažniausiai pats ir žemyn nulipdavo, bet juokingiausios istorijos kai nenusikabarodavo... Vaikystėj juokdavausi iki ašarų. Matyt prisižvengiau, nes realybėje tai ne visada juokinga. Moka visur paskui lekia, net ir kopėčiomis į įvairiausio aukščio apžvalgos bokštus užsiropščia. O žemyn... kojytės per trumpos, ir šiaip keturios letenos leidimuisi kopėčiomis nepritaikytos. Žemyn nešti tenka. Net jei aukštis nemažas, šuva prieš tai po purvynus lakstė, griebi glėbin ir bandai žemyn nuo kopėčių su visu šuniu nenudardėti :D

Šiandien miestietiškame miškelyje vaikštinėjom, Moka voveres gąsdino. Net nemačiau, kad kažkas į medį atremtas kopėčias palikęs. Turbūt nereikia sufleruot kur viena iš šunės nusižiūrėtų voverių nuliuoksėjo – medin, šalia kurio kopėčios :D Aukštyn – greitai ir žvaliai, o paskui, viršuje... tiesiog svyruot ir juokingai balansuot ciucė pradėjo. Niekaip tas jos kūnelis stabilios lygsvaros laikyt nenorėjo, nes iš įkarščio priekines letenas net ant šakos sukėlė. Tai va – teko man ropštis aukštyn, bandant nesijuokt ir dar bebambant, kad ne itin patogu tarp šakų laviruot. Ir nors dažniausiai mūsų pamėgtame miškelyje jokio žmogaus nepamatysi, kaip tyčia... iš visų kraštų smalsuolių rinktis pradėjo. Klausimai „tai kam tą šunį į medį įkėlei?“, „įkėlei, o dabar žemyn neši?“ pradžioj juokino. Paskui jau norėjosi visiems garsiai pranešti kur jiems eiti... Moka sulaukė daugybės užuojautos su supratimų linkčiojimų – kankina šunį, ne kitaip. O aš buvau įvertinta kaip didžiausia nusikaltėlė ir šuniukų skriaudėja...Šuns nuleidimo operacijai pasibaigus sėkmingai, namų pusėn skutom neatsisukdamos. Jau net nebeklausiau ką ten dėdės ir tetos tarpusavyje kalbėjo ir kokiais žodžiais mane, baisiąją šunų kankintoją, vadino :D