Jei
lyja ir šalta kas? Joninės :D Kasmet jos tokios ir kiekvienais metais visi
skundžiasi – vaje, koks šaltumas tos vasaros :D Tiesa, bent vienkiemyje pernai
puikus vakaras buvo – nešalta, nekaršta ir net nelijo. Tai čia jau beveik
anomalija. Beje, klausėmės latviško folkloro (nedidelės ir radijo stočių
pasirinkimo galimybės mūsų užkampyje) ir aš vis lyginau su lietuvišku (visgi baltai
esam), kankliavimo ypatumus nagrinėjau. Net pačiai keista ir iki tol
nesusimąsčiau, kad ryškų pėdsaką paliko mokslai
muzikos mokykloje :D Kankles išgirdus neretai galvoju kaip čia sugrot reikia.
Arba negalvoju, bet pirštai susidėlioja. Gal metas kankles susirast,
suderint... :D
Vienkiemyje
gyvenimas vyksta priepuoliais. Tikras gamtinis – pagal lietų. Tarp darbų prie
kompiuterių ir kovų su žolėmis – ravėjimas bei šienavimas glemžiasi visas
jėgas. Kai ilgėliau neatvažiuoji vienkiemyje džiungles randi :D Nors šiandien
išdidžiai baigiau visus ravėjimus ir pagalvojau, kad po savaitės tai gi net
nesimatys, kad šitiek laiko tam skyriau :D Viskas grįš į savas, tas
teisingąsias, vėžes – puslaukinio vienkiemio vaizdą :D Kol kas šlapia visą
dieną, rasos nuolatinės. Po balas šlepsim.
Ilgiau
mieste pabuvusi Moka surujojo. Dabar apsimeta labai rimta teta ir dar asmeninio
dėmesio bei švelnumo ciucei labai reikia. Jau laukiu kada vėl atvirs į linksmą,
kartais šiek tiek pakvaišusį, šunį. Baigs gulinėti ir niurzgėti :D
Bitutės
šaltų ir lietingų orų nukamuotos. Kai giedra pažiūriu kaip skraido, o į
aviliukus ir nėr kaip įlyst. Kol dūminę užsikursiu, įrankius susirinksiu – vėl lietus.
O jau prieš lietų geriau net neit. Net ir gėlyno, šalia avilių esančio, geriau
neravėt :D Užsikuičiau ir net nepastebėjau, kaip keletas bičių į plaukus
įsivėlė. O gi apsidairau – visos prieš lietų namo greičiau lekia, o aš vidury jų
tako atsidūrus. Susitarėm draugiškai – ravėjimą atidėjau, kad visos ramiai iki
lietaus namo spėtų grįžti.
Supratau,
kad negalima man į svečius niekur važiuot. Ten, kur triušiukai, avys, vištos ar
katinai gyvena. Visko man norisi ir reikia :D Net va planą sugalvojau – vasarą tik
vienkiemyje gyvenu ir triušius bei paukščius auginu. Rudenį išlekiu kokiai
savaitei, kad draugai su peiliais ar kuvaldom (oi, nežinau kokiais būdais tuos
padarėlius nudobia ir net žinot nenoriu) sugužėtų. Mėsą sudoroja, dalį
išsidalina, kitką į šaldymo kamerą sukiša ir dar man kokį pliušinį zuikį
palieka. Aš grįžus savaitę sriūbauju netikrą zuikį apsikabinus. Vėliau suprantu,
kad savo zuikučio valgyt niekaip negaliu – iškart lėkštėje švelnios pūkuotos
ausytės pradeda vaidentis. Ir likusią mėsą draugams išdalinu. Ot koks planas :D
Man rodos, vienkiemyje niekaip neprasigyvenčiau :D Dar kartais popą iš „Dvylikos
kėdžių“ prisimenu. Jis puikų verslo planą buvo sumanęs – triušius augint. Tik
pastarieji raugintų kopūstų persivalgė ir... planas žlugo. Bet rimtai, reik gi
tos gyvybės. Ir kad jau įsivažiavau su savom daržovėm, tai vis mintiju, kad va
ir kiaušiniai, ir mėsa savi nieko būtų :D Bet ir šiaip geras metas vasara
vienkiemyje – išeini laukan ir pietus beveik turi. Salotos, sriubos daržovių...
desertui uogos ar žirniai. Mmmm....
Beje,
didžiąją dalį daržovių teko atsėt – kažkas vėl nuėdė. Ir šiaip, kai šalta bei
šlapia, ne itin puikiai šilumamėgiai auga. Bet projektas „Kopūstai“ tęsiasi
puikiai. Tris kart į medį beldžiu ir per kairį petį spjaudau. Tikiuosi laimėti
kovą ir išaugint nors vieną sau ir tik sau (nors ir nemėgstu), o ne zuikiams su
stirnomis :D Jei pavyks, dalinsiuosi patarimais :D Tyliai, tyliai išsiduosiu –
pirmasis pomidoras irgi beveik visai raudonas :D Laukiam :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą