Penktadienio vakaro „pasikultūrinimai“

             Sulaukiau  žinutės Skype – „Gal Vilniuj?“. Kad jau ne – „tai va kaip čia... sulaukėt baigiat“. Hm... na turbūt. Gana rimtai pradėjau aiškint, kad tamsoje sėdžiu, žvakę deginu, su civilizacija ryšius nutraukiau ir dar kalbėt baigiu pamiršt. Juokingiausia, kad patikėjo :D Ir dar bandė pagraudent kiek prarandu. Vat susitiktumėm Vilniuj, kokioj kavinėj, gyvenimą apšnekėtumėm. Tokie pasisėdėjimai, kartais tikrai į naudą. Man, nes gyvenimui tai vis vien – keiki ar giri jį, daro savo ir tiek.

                      Pajunginėjau TV, nors žinojau, kad žiūrėt nieko nenoriu. Žinias šiandien mačiau jau tris kartus. Peržvelgiau kompiuteryje savo eilės laukiančius filmus – ne, nesinori. Net pati nustebau, keistas pavasaris buvo (o ar iš vis buvo... atmintis trumpa, rodos kažkur, horizonte jis liko) – Anos Kareninos nežiūrėjau. Dvejus metus iš eilės balandį prie rusų klasikos ekranizacijų patraukdavo. Net nežinau kodėl. Katinams morčius, o man vat Kareninos dramų ar „Meistro ir Margaritos“ tuo metu prisireikia. Ir būtent filmų, ne knygų. O čia tai jau tikras keistumas.

                      Perskaičiau kultūrinę spaudą, tiksliau nuotrupas nes kokia čia spauda jei ne popierinė, internete. Buvau „pakaupus“ neskaitytų straipsnių tam metui kai galėsiu ramiai išsidrėbt. Tada vėl pasiilgau šlamančio varianto. Ir įjungiau bambėjimo režimą – artimiausiam mieste pavyko aptikti vieną spaudos kioską. Su pardavėja, kuriai mano skaitomų savaitraščių pavadinimai visai negirdėti. Daugiau laimės ir nebebandau. Kitame mieste bent vieną galima nusipirkt. Pirmaisiais vienkiemio metais spaudą kaupdavau mieste, pašto dėžutėje. Nes užsisakiau kai dar vienkiemio mano gyvenime nebuvo. Atvažiavus ištraukdavau susilamdžiusius laikraščius ir kentėdavau kol vėl į ramybę grįšim. Tada ilgas skaitymo malonumas. Idealizuoju. Malonumo paieškos, nes straipsniai tai skirtingi. Dabar galvoju, o vat imsiu ir užsisakysiu pora laikraščių. Į vienkiemį. Artimiausias paštas už 15 km tai norėčiau spaudos namuose sulaukt. Įsivaizduoju paniką tarp pašto darbuotojų – o tai kur tą laikraštį vežti dabar? Vienkiemiai adresų neturi. Tik kaimo pavadinimą. Lentelės su savo pavarde viduryje kelio smeigti irgi nesiruošiu (beje tai Latvijoj populiaru – į tolėliau nuo pagrindinio vieškelio esančias trobas būtent tokios rodyklės nukreiptos). Paštininkės pagailo. Tada humaniškai pagalvojau, kad galiu pašto dėžę šalia žvyrkelio, nuo kurio keliukas į mūsiškį vienkiemį atsišakoja, įkurdint. Koks kilometras iki jos – dviračiu ar pėsčiomis džiaugsmingai nušokuočiau. Prisiminiau rudenį bei žiemą ir savęs pagailo. Be to ir paštas gi savaitgaliais nedirba, kaži kada aš tos spaudos sulaukčiau....

                      Perskaičiau „sutaupytus“ straipsnius internetiniuose portaluose. Nuorodas, kuriomis pasidalino facebook‘o draugai. Tada dar nusprendžiau įkišt nosį į Delfi ir „nuvažiavus“ iki kriminalų skilties (pakeliui ji tai ką dabar padarysi...) dėl visa ko uždariau kambario langą. Jautri aš. Nors niekas negeria ir nesimuša po langais. Konkrečiau – vilnietiškų garsų nėra. Vis tiek baimė apniko, nors protas tai rėkia – vėjas lauke. Tiesiog vėjas. Na gal dar žvėris koks užklydo. Bet nepadeda man tas proto spygavimas. Miegosiu tvankumoj.

                      Pakiloju neskaitytas knygas. Ir savas, ir bibliotekai priklausančias. Niekas kažkaip netraukia. Kai kurias perverčiu dar kartą ir padarau išvadas: Virdžinijos Vulf nebijo biografai (nes literatūrinę jos gyvenimo versiją atsivežiau); Labiausiai norėčiau dar kartą perskaityti knygą X; Minima knyga liko Vilniuje, bute; Ir jei ta knyga X būtų šalia lovos aš jos skaityt turbūt nenorėčiau; O jei jau nieko nesinori, vadinasi metas miegoti; Miegoti negaliu, nes uždarytas langas ir tvanku; Lango atidaryt nenoriu, nes baisu; Kadangi ir tvanku ir baisu, toliau lendu į interneto platybes;  Ten nei šviesiau, nei drąsiau, bet vis tiek kiūtau.

                      Prisimenu neatsakytą laišką, pradedu kurpt atsakymą. Žvilgteliu, kad pasak laikrodžio jau šeštadienis. Turiu teisę rašymą atidėt iki pirmadienio. Smagus dalykas tas kai kurių darbų bei laiškų atidėliojimas. Jautiesi, tarsi labai kontroliuotum laiką. Trumpam. Nes kai susikaupia ištisos lentynos su darbais, kuriems prie kojų pririštos etiketės „reikėjo vakar“, „iki šeštadienio (to kur buvo praėjusią savaitę)“, „skubu“ laiko valdymo pojūtis dingsta. Tada esi marionetė – terminai šokdina kaip tik jiems patinka. Ir visada ne laiku. Ir ne vietoj, žinoma.

                      Pagalvoju, na visgi niekšinga neatrašyti ir kito laiško. Juk nedaug tereikia – mintyse susidėliot planus, nuspręst ir atsakyt. Niekaip nesigalvoja. Už tai šalia gulinčios knygos atrodo vis įdomesnės ir net vilioti pradeda. Paliečiu kompiuterio korpusą – tikrai įkaitęs. Laiško niekaip negaliu rašyt – reikia atvėsinti kompiuterį. Dar perkais penktadienio naktį. Kas tada? Išjungiu ir su malonumu pradedu smegenėles vartyti knygų puslapiuose. O ką. Penktadienio naktis, ir knygos neblogos :D