2014 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Rudenį palydint


Šiandien užsispyrusiai, kantriai ir ilgai siuvinėjau būsimų dėžučių dangtelius. Pasikartojantis motyvas ir dar kartą atliekamas darbas. Jau buvo tokie dangteliai, tik ar tarp krosnies ir kartonažo lakstydama ištepiau ar šiaip kas uodega ar letenos galiuku prisilietė. Nedera pieno baltumas ir lengvi, lengvučiai juostelėjimai - dėmelių užuomazgos. Nors realybe ir atsiduoda. Teko daryt darbą iš naujo. Vis pamąstant, kad gi pažįstu žmonių, kurie niekada niekur neskuba. Viską spėja – ir išsimiegot, ir darbus padaryt. Niekur nelėkdami. O aš... toks pavydas suėmė, bet pagalvojau, kad būtent jie dažnai ir guodžiasi, kad vidurnakty nubudus nėr ką veikt. Matyt ir ta ramybė turi savą, išvirkščią pusę. Ir tikrai, adata besidarbuodama apmąsčiau tuos pasakojimus ir prisiminimus, kai net svetimai kariuomenei kieman žengiant, žmonės ramiai ir kantriai savus darbus dirbo. Gyvulius šėrė, valgį virė ar prie tų pačių audimo staklių ar siuvinių sėdo. Ir tai nuostabą kelia tik jauniems memuarų autoriams. Kitiems tai toks savaime suprantamas dalykas, kuriuo įsitikinama tik su metais. Ramus darbas padeda apmąstyt, nusiramint ir gal dar iliuziją suteikia. Kad viskas bus gerai. Kažkaip juk bus.
            Žvilgtelėjau į kalendorių – paskutinė rudens diena. Gruodis rytoj. Aš ir vėl nespėsiu visų suplanuotų Kalėdinių dovanų padaryt. Net ir nebežinau ar stengsiuosi. Pagalvojau, kad vis gi pasiryšiu ir pasižadėsiu šiemet paskambint. Tiems, kuriems neprisiruošiu. Ir ne dėl laiko stokos. Gėda prisipažinti, bet dėl kantrybės. Dėl to nenoro giliai įkvėpti ir išklausyti dvidešimtą kartą girdimų istorijų. Ir dėl to, kad niekas mūsų nemoko ir niekas nepasufleruoja kaip padėti ištverti senatvę ir bejėgystę. Su sava dorosimės patys, bet ką sakyti tiems, kuriuos ji užklupo dabar. Kuri atsėlino, nors jos nelaukė. Ir yra baisesnė negu jie įsivaizdavo. Ir nuoširdžiai nežinau ką sakyti, kai išgirstu, kad viskas būtų gerai, bet nėra sveikatos, nėra noro, nėra jėgų... ir viskas ne taip kaip buvo. Pralemenu, kad bus geriau. Bet ir aš, ir kitas žmogus supranta, kad tai netiesa. Sakau, kad suprantu, kad man labai gaila. Ir tai tiesa, kiek galiu suprasti, ir graudu iki gniužulo gerklėj, bet tai nieko nekeičia. Ir tam žmogui nepalengvėja. Kodėl niekas nemoko ir nepasako kaip guosti tuos, kurie tavo vaikystėje buvo tokie dideli ir stiprūs. Ir turėjo atsakymus į visus klausimus, o jų buvimas reiškė tarsi garantą, kad viskas bus gerai. O pats to suteikti, po tiekos metų, nebegali. Ir kai guodžiasi, kad va, nėra sveikatos jau vištas auginti, o pirktiniai kiaušiniai tokie neskanūs, tyliu. Nors galėčiau papasakoti, kad artimiausioje kaimo parduotuvėje kiaušinių visai nebūna. Visi vištas augina, savų turi. O jei, kartais ir prekiauja kiaušiniais, baisu pirkti, nes aišku kiek jie ten jau prastovėjo. O tolimesnėj parduotuvėje prieš Šv.Velykas kiaušiniai iš vis buvo pasibaigę. Nes ten jau miestelis. Su bažnyčia ir gimnazija. Ir dar mini daugiaukščiais. Ne visi gyvulius augina, o kiaušinių reikia visiems. O vienas kaimietis parduotuvėje siūlė pirkti jo vištų, kurias tik sau augina, kiaušinių. Už dešimt litų dešimtį. Kai pradėjau juoktis, kad tada pusryčių omletas kainuos kaip kavinėj, jis niekaip netikėjo. “Kas gi kavinėse kiaušinienę valgo?“ Sakiau, kad būna, valgo. Net restoranuose. Ir viešbučiuose rytais. Jis tik galvą purtė ir mačiau, kad mielai pirštą prie smilkinio pasukiotų. O kai jaunystėje po buvusią SSSR keliavo tai viešbučiuose savo augintos kiaulės lašinius valgė. Ir visi jam pavydėjo tokio gardumo. Ypač miestiečiai, kurie parduotuvėje pirktus konservus su batonu atbulais dantimis kišdavo. Arba į valgyklas eidavo. Bet, kad tie konservai skanesnis nei pavandenijusios sriubos ar kotletai be mėsos.
Galėčiau papasakoti, bet kažkodėl nepasakoju. Tik tyliu į ragelį ir klausausi. Ir kodėl man kartais atrodo, kad ataskaitos, kurias rašau dabar, yra svarbesnės už tai kaip prieš septyniasdešimt metų išsivedė mano pašnekovo tėvą. Arba kokia buvo šalta žiema ir bulvės prie krosnies sušąlo. O badas įsiminė visam gyvenimui. Apie savo darbus kažkodėl šnekėt negaliu. Rodos nesupras, beprasmybė atrodys. O gal skaudu, kad tai yra dalis tiesos. Kad dviejų tūkstančių metų puodas nėra vertingesnis už tą, kuris dingo per karą. Nors saugotas ir naudotas ne vienos kartos. Ir košės jame būdavo be galo skanios. Ir visa šeimyna iš jo šaukštais kabindavo, vis spirgų pasistengdami sužvejot. O paskambinu ir... nieko nebegaliu pasakyti. Tik klausytis girdėtų istorijų. Iš bejėgystės norisi greičiau nutraukti pokalbį. Nors suprantu, kad klausymas ir paprastos kasdienybės istorijos – vieninteliai dalykai, kuriuos galiu duoti. Šiemet. Šiemet jau tikrai. Nes kasmet vis graudžiau rikiuoju sąrašus žmonių, kuriems per mažai skambinau, per mažai aplankydavau. Prieš šias Kalėdas tai jau tikrai, tikrai. Ir klausysiu daug kartų girdėtų istorijų, ir net savas pasakosiu. Gal kartais pameluodama ir nutylėdama, bet pasakosiu... Ir kai pasakiau, kad va, koks negerumas namie – šuniui alergija, o nuo ko neaišku. Kasosis vargšas, negera. Tikrai gailėjausi prasitarus, rodos, ko čia dabar tokiais rūpesčiai kitų gyvenimus taip jaukti, kad paskui kasdien skambintų ir teirautųsi apie paprastos ciucės sveikatą. Atsiprašinėt net norisi, o man sako – tai gi gerai, kad turiu kuo rūpintis, nors ir svetimu šunimi, nes man tai kasdien skauda, net galvot apie tai nesinori... Tai šiemet jau tikrai, tikrai visiems paskambinsiu. Ir ilgai, ilgai klausysiu bei kalbėsiu. Tikrai.

1 komentaras: