Apie sėkmę

Sakoma, kad yra žmonių, kuriuos bėdos pačios susiranda. Lovoj gulėdami koją sugeba susilaužyti, nosį krapštydami pirštą išsisukti ir pan. Kartais pagalvoju, kad čia apie mane :D Nes vakar, sausio 7 d., vienkiemio virtuvėje į pirštą cvaktelėjo… širšių vilkas. Čia tas įspūdingų matmenų padaras, kuris gelia tikrai skaudžiai. Net ir nebežinau ką čia apie tą savo sėkmę sakyt, nes ir antrą dieną pirštą sopa. O aš buvau tvirtai įsitikinusi, kad lubos, skirainčios mus nuo palėpės su jos gyventojais tikrai labai sandarios, geros ir t.t. Turbūt tai ne visai tiesa. Kaip ir tikėjau, kad vasarą visus skraidūnus išnaikinom. Beje, baigė niekadėjas gyvenimą Mokos pilve. Pačiupo, užsimiegojusį, ir prarijo. Beveik kaip etatinė varlė :D