Vakar
Mokai buvo puikioji diena. Man prisireikė kankorėžių. Lapuočių miške sausio mėnesį :D Vaikščiojom abi, maklinėjom,
o kankorėžiai tik negausių eglių palubėse sukabinti. Niekaip nepasieksi, tik
galvą užvertęs spoksoti gali. Teko namo pėdinti tuščiomis kišenėmis. Bet
išeitis visada yra – pasiguodžiau R, suintrigavau ir... Moka turėjo smagumą –
dar vieną pasivaikščiojimą po mišką. O aš kankorėžių. Tik fotosesijai jau per
vėlu buvo. Tikėjausi saulėto ryto ir puikaus apšvietimo. Deja... Nuo stogų net
pasipliaupdamas bėga vandeniu pavirtęs sniegas, dangus užsiraukęs, bet niekas
negali sugadinti šeštadienio ryto. Ypač kai tave juokina savas šuo. Lendant iš
po stogelio prie durų kaptelėjo Mokai didelis, didelis lašas. Po to geras
penkias minutes įrodinėjau, kad čia ne lietus. Užsispyrė šunė, kad niekur ji iš
po stogo nelįs ir pasivaikščiot neis, nes gi lyyyyja :D
Žalsvumai nuotraukose vargiai įžiūrimi,
bet... tra da dam pristatau miškinuko dėžutę. Befotografuojant taip mišku ji,
nuo kankorėžių, užkvipo, kad man pačiai net vaidentis miško gyventojai pradėjo
:D
15x15x8 cm. Linas, siuvinėta rankomis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą