Pasipasakojimai apie paštą arba supakuok žirafą

Toks jau keistumas mano gyvenimo, kad pastaraisiais metais gana daug tenka lankytis Lietuvos pašte. Įvairiose vietose, vietovėse ir skyriuose. Tai veltinukus ar  žaisliukus supakavus išsiųsti, tai kokią sąskaitą apmokėti (retkarčiais neramumas apima ir lėtuoju internetiniu ryšiu naudojantis baisu į internetinę bankininkystę uodegą kišti) ar siuntinuką pasiimti. Dar dokumentus užsakovams išsiųsti, dar išvadas kokias ir dar... visokių dar daug. Atradau neabejotiną dėsningumą – kuo mažesnis pašto poskyris, tuo daugiau laiko jame teks praleisti. Kad ir pusvalandį ant suolelio atsisėdus kojom makaluoti, nes darbuotoja telefonu aiškinasi kaip išsaugoti tekstinį dokumentą :D Bet tikrai tikiu, tikiu ir dar kartą tikiu, kad yra tam pašte geranoriškų, gudrių ir malonių darbuotojų. Čia tik man ne visuomet sekasi.

Štai mūsų vilnietiškojo pašto padalinys turi tokią savybę, kaip itin trumpą ir nepatogų darbo grafiką. Nepaisant to labai rekomenduoju ten apsilankyti pensijų, pašalpų mokėjimo dieną arba atsiskaitymo už komunalines paslaugas įkarštyje. Pirmuoju atveju dalį mažytėje patalpoje besigrūdančių piliečių apima išskirtinis bendrystės jausmas. Toks, kad klausimai kurioj parduotuvej, ką ir kiek sprendžiami tiesiog susimirksėjimais. Ir tie naujai susiformavusios mini bendruomenės nariai tokie draugiški patampa, kad ir be eilės užleidžia piliečius, kurie netyčia įsiterpė tarp laimingųjų brolybės jausmu susaistytų pašalpų gavėjų. „Nes mes niekur neskubam, o Gena vienas nežinos ką pirkti“.

Antruoju atveju sėdinčiųjų prie pašto mandagumas trykšta šaltiniais: „Teta Lione, tai kaip sveikata? Kaip sekasi? Kaip anūkai? Tai už butą sumokėjote? Tai turbūt ir pinigėlių šiek tiek liko?“ (laisvas vertimas iš rusų kalbos). Prieš kokius metus (atsimenu, kad buvo labai slidu), tempiau iš pašto du didžiulius siuntinius su vilna. Matyt pakankamai juokingai atrodžiau, kad sukėliau visą diskusiją (perteikiu laisvo vertimo forma :D ): „Kokie dideli. - Bet atrodo nesunkūs. – Nu bet nepatogūs nešti. – Tai čia nieko, o jei butelius taip reiktų. –Čia jau ne vienai dienai užtektų tiek. – O pameni tada.... „

O teko kada nors stebėti gaunančių pašto perlaidas reakcijas? Na, aš taip jau labai ir nespoksau, bet žinot kaip tuose mažuose paštuose. Ypač mažų miestelių. Džiaugiesi dviem atvejais – kad tave teikėsi pastebėti ir aptarnauti paštininkė (kai žmonių mažai), arba kas nors prie sienos nepriplojo (kai žmonių daug). Kažko nepastebėti neįmanoma tampa. Tai gi emocingiausios dvi kategorijos pagyvenusių moterų – vienos dejuoja taip, kad ir už kilometro girdėtųsi, kad jų vaikai uždirba ten milijonus, o vat jai tik keturis šimtus litų atsiuntė. Na ir kita kategorija, čia jau labai logiškai sekantis antipodas, kuriai atrodo, kad gi nieko joms nereikia. Ten gi tiems vaikeliukams ir patiems sunku. Ir taip graudžiai sentimentalu pasidaro, kai pakuoja už kelis litus pirktą žailiuką, kurio kelionės paštu kaina dešimtimis kartų viršys pačio žaislo. Jei jis tą kelionę iš viso ištvers – taip jau būna su tais pigiais žaislais už kelis litus.

Nors ir kaip ten kartais smagu ar nesmagu (čia jau viskas priklausio nuo paties nusiteikimo – nori greit ir be problemų (o Lietuvos pašte taip būna? :D ) ar lėtai, bet su istorijomis) vis gi ne šiaip sau ten užsuku. Kažkada, kai prisireikė supakuoti ir išsiųsti žaislinę žirafą, 65 cm be ausų ir ragų, buvo visai rimta neviltis apėmus. Na ir kas, kad žaislinė ir nei šerti jos kelionėje, nei girdyti. Po nesėkmingo pakuočių paieškų namuose, nuoširdžiai pradėjo atrodyti, kad gyvą vis gi paprasčiau transportuoti. Nors ir į pasaulio galą. Paskambinai į gyvūnų pervežimo firmą, pasiklausinėjai. Ir jei jau į arkliams skirtą furgoniuką netilps tai bent patars kur kreiptis. Nors manau, kad iš kart į zoologijos sodą skambinčiau klausti. Ir koks nustebimas – pašto darbuotoja atrado žaislui tinkamą dėžę, gražiai supakavo ir... net geros dienos palinkėjo! Tai dabar, jei Rokiškio pašte lankausi, tik pas ją einu. Eilėje stoviu, nors kitos tetos prie gretimų langelių nosis krapšto. Nes... nerizikuoju daugiau su kitomis bendrauti. Paskutinį, iki pareikalavimo siųstą, siuntinį atgavau tik po kokio pusvalandžio aiškinimosi ir įtampos kupino bendravimo. Nes paaiškinimas „tai paštininkė namo išsinešė“ man neatrodo toks normalus ir natūralus kaip, kad tiem pašto darbuotojams :D

Dar vienas smagesnis nutikimas iš pašto. Atlėkiau su dviem porom veltinio šlepečių ir... be dėžės. Nes juk pašte jų turėtų būti... Turėtų :D O gi paštininkė pastvėrus vieną pavartė rankose ir nuėjo tinkamos pakuotės ieškot. Grįžus sako – tai čia ne 39 dydis? Atsakiau, kad ne. O ji – „taip ir galvojau, nes man netinka“. Likau išsižiojus. Ir dar dėžės nerado. Sakė, kad kažkur sandėly lyg ir buvo... o gal nebuvo... bet gerokai pagrūdus tilps ir į mažesnę...

Na vis tiek – linksmas bei smagus dalykas tas paštas. Centriniame Vilniaus pašte esu prastovėjusi eilėje pusantros valandos, nes labai vienos prenumeratos prisireikė (kodėl neužsisakinėjau internetu iki šiol nesuvokiu). Ir ką – sužinojau pagyvenusios moteriškės gyvenimo istoriją (ir labai džiaugiausi kai pagaliau buvo jos eilė keliauti prie išganingo langelio :D :D ), padėjau raminti įsibliovusį apsisnarglėjusį vaikį, buvau pavaišina sausainiu ir supratau, kad pašto darbuotojoms daug blogiau negu man. Aš, kai nepažįstamas žmogus pasako „Laba diena“, taip piktai nežaibuoju akimis :D Su kai kuriais pažįstamais, turbūt, visaip būna :D

Artėjančio pavasario saulė

Ketvirta diena už lango šypsos saulutė. Nors pusnys dideliausios, atrodo, kad pavasaris jau už kalniuko ir tuoj, tuoj, tuoj… galėsiu lėkt laukant ridikų sėt :D Nes tas šviežios ir sodrios žalumos skonio pasiilgimas nesvietiškas. Ir dar vis propaguoju malonius strikinėjimus apie čili pipiriukų daigelius. Lepinu be galo, kad tik dideli ir aštrūs būtų. Iki išvažiavimo ir daigelių nušalimo…

Deja, deja nepriklausau tai išrinktųjų kastai, kurie kartu su pavasariu bunda ir darbus naujom jėgom stveria. Laukais norisi lėkt visus darbus palikus :D Tai jau toks valios ir rįžto ugdymas man ta saulė, kad kartais reikėtų, kad mažiau ji blizgintų. Ir tai, jog įrašų naujų bloge beveik savaitę nėra, liudija ne ką kitą, bet itin intensyvų darbymetį :D  Kai kas, pagal asmeninį susitarimą, liks labai konfidencialu ir tikiuosi džiugins mažąjį šeimininką. Kiti gi darbai šiek tiek palauks prieš keliaudami į virtualią erdvę. Na, o visi moksliniai ataskaitiniai reikalai nebent kokius priekabius recenzentus domins :D Jei ausys būtų kaip zuikio, tai iš darbų krūvos gal ir kyšotų…

O gi dar vienu pavasariniu atradimu dalinuos. Į kalendorių žvilgtelėjau ir pati nustebau.  Pats metas Velykų bobutės padėjėjams prisiminti, kad už mėnesio jau ir šventė laukia. Ir šnibždėti joms į abi ausis, o labiau neprigirdinčioms ir švelniai riktelt, kad metas vienetiniais, pagal asmenininius geidavimus ir vizijas sukurtais, rankų darbo žaislais pasirūpinti. Nes žaisliukų gimimo procesas nėra trumpas – nuo audinio parinkimo ir brėžinių padarymo iki šypsenos vaiko veide nemažai labai malonių ir smagių, bet gana ilgų darbo valandų praeina.

Pabaigai tos lyrinis nukrypimas. Puikiai žinau, kad gi skubėdama ir lėkdama kartais šio dienoraščio tekstuose palieku klaidų. Ir tokių, kurias pamačius labai gėda pasidaro. Bet čia tikrai, tikrai netyčia. O, kad tai pati sau įrodyčiau Nacionalinį diktantą pirmą kartą rašiau. Įsijungiau LRT ir kaip mokykloj pasijaučiau, tik mažiau streso ir nemalonumo, negu ugdymo įstaigoj patyriau. Šiandien pasitikrinau savo rašliavas ir… vėl gėda pelėda. Nei vienos rašybos klaidos, bet vat kablelių reikalai gerokai šlubuoja. Nežinau dabartininės mokyklose propaguojamo klaidų ir balo santykio, tai sunkoka sau įvertinimą pasirašyt. Bet nedidelis jis, tikrai nedidelis. Nors antriems metams, tikiuosi, nelikčiau. Tai gi metas tobulinti skyrybos žinias. Nors kai kurie variantai man tokie abejotini… bet ką čia žmogus, kai nesi filologas, gali bepridurti. Tik pasigėdint savo klaidų ir žingsniuot tobulėjimo link.  

Tai belieka sau ir kitiems palinkėt to žvalaus pavasarinio ritmo – geryn, tobulyn ir smagyn. Net “Kino” daina pradėjo galvoje skambėt : “Moji druzja idiot pa žizni maršom…” :D :D :D

Lietuviško pavasario meškutė

Man visuomet kelia įtarimą žmonės, kurie teigia, jog jiems viskas gaunasi. Na ką tik pačiumpa – ir puikus rezultatas be pastangų jau ir yra. Atrodo, kad arba meluoja, arba nieko nedaro :D O gal čia tik guodžiuosi ir savo ne visuomet pavykusius darbus teisinu.

            O būna, tikrai būna tokių dienų, kai viskas tiesiog krenta, šleivojasi bei kreivojasi ir pradeda atrodyti, kad net rytinės kavos puodelio plovimas yra pavojingas ir sudėtingas darbas. Arba suduš, arba ne. Pasirinkus pastarajį variantą, vis tiek jam kas nors nutiks. Po penkių valandų nesėkmingų bandymų užbaigti nesudėtingą (čia tomis gerosiomis dienomis toks atrodė :D ) ir daug laiko neturėjusi užimti darbelį, net ir išsigandus buvau. Na, pasitikėjimas savimi tikrai gerokai sumenko. Ir ką? O gi nieko – rūškanas veidas dar niekam nepadėjo susitvarkyti su mintimis :D Pačiupau nebaigtą siūti meškutį, paglosčiau ir taip gera pasidarė. Šypsenos krašteliai ausis siekt pradėjo, mintys ne tokios pilkos ir juodos tapo. Na, gi geriausia terapija tos meškos. Mažos ir didelės, šleivos ir kareiviškai pasitempę.

            Taip ir gimė labai lietuviška ir labai pavasariška meška. Žaliai geltono lietuviško lino, su nerta skraiste ir gintaro papuošalu - sege. Ir su puikiausios nuotaikos užtaisu – tokiu pavasarišku, lengvu ir šypsotis verčiančiu. Ne tik rankomis siūta, bet procese dar ir nuolat paglostoma bei pakalbinama buvo :D

Sniegelis

         Mažas baltas meškutis atsirado dar... prieš mėnesį turbūt. Gal ir daugiau. Tuomet siautėjo pūga, kelio net žymės nesimatė. O žvelgiant pro langus atrodė, kad ne tik užpustė, bet ir mišką pavogė – jo vietoj tiesiog baltuma. Kad ir vėl esam užpustyti, metas ir baltą meškutį į dienos šviesą ištempti.

            Prisipažįstu, kad ilgokai nerodžiau ir tyliai dėžėje Sniegelis gyveno nes... susivėlęs :D Ir visai nejuokauju – siųtas iš specialiai meškoms skirto kailiuko jis toks gerokai apšiuręs atrodo. O priežasties nežinau – matyt tokios to kailio savybės. Nors iki šiol su tokiai dalykais kažkaip neteko susidurti. Ilgai svarsčius apsiprendžiau, kad Sniegelis juk nekaltas, kad jo kailis toks. Bet to pavasariui artėjant visos baltos meškos savo kudlas retina ir ne itin žaviai atrodo :D

            Tai gi mažutis, delne telpantis, apie 9,5 cm ilgio ir 6 cm aukščio meškutis. Baltas kūtvėla :D Dėl savo pavasarinio kailiuko, manau mielai iškeliautų kaip dovana į namus, kur suprastų jo grožio vargus. Mylėtų susivėlusį, o reikalui esant ir pašukuotų :D Vis tik meškos neskirtos gyventi dėžėse, namų joms reikia. Net ir pasišiaušusioms :D

Su vasario 16-ąja!

            Sveikinimai visiems. Tiems kurie švenčia, ir tiems kurie ne. 

            Nedalyvauju jokiuose minėjimuose ir koncertuose. Nes nemėgstu masinių renginių. Nepaisant to vasario 16-a man tikrai šventė. Ir neima juokas iš tų masių, kurios visas šventes švenčia mišiose ir graudulinguose minėjimuose. Tai jų pasirinkimas. Kaip ir nesišaipau iš tų, kurie žygiuoja koja kojon paraduose. Žmonių laisvė būti savimi.  Nors visų įmanomų pakraipų  radikalai manęs net nervina, bet iki pasiutimo piktina. Tiek katalikai, tiek nacionalistai, tiek bet kuris netolerantiškas žmogus.

Ir man žavu kai senieji Šaulių sąjungos nariai, išsičiustiję ir lėtai, lėtai, vienas už kito pasilaikydami, savo jaunystės uniformas apsirengę ir susireikšminusiais veidais žingsniuoja minėjimo link. Ir moteriškės drebančiais balsais giesmes giedančios. Na, kodėl gi ne, jei jų vaikystės geriausi atsiminimais siejasi su bažnytiniais atlaidais, sekmadienio mišiomis. Net prisiminiau močiutės pasakojimus kaip ji, dabar jau beveik prieš šimtmetį, laukė, kol paaugs tiek, kad ir ją vešis ton stebuklingon šventėn – į atlaidus. Ir kai vieno Dzūkijos kaimo senučiukės paklausiau – „Tai jau tose mišiose, ant šventoriaus ir su bernais susimirksėdavot?“ ji kaip jauna mergaičiukė rausdama ir kikendama sakė – „Nu ne, taigis nuodėmė, vaikeli“. O kai pasiteiravau kaip su vyru susipažino, tai sakė, kad „anas saldainį per atlaidus nupirko“. Ir tada toks geras jau pasirodė... Ir gražus, ir bagotas :D Ir ko čia tada stebėtis tos kartos šventėmis? Mažai kas iš jaunesniųjų  vasario 16-ą taip išsipuošia - išsitraukia geriausius apdarus, nusivalo batus.

            Ne, aš tik iššokusi iš lovos nemojuoju vėliavėlėmis. Bet džiaugiuosi, kad televizija rodo istorinius dokumentinius filmus bei piktinuosi, kad tokiomis progomis TV programa net pokši nuo amerikietiškų patriotinių trilerių sandgrūdos. Ir švenčiu savaip. Taip, kaip man atrodo tinkama ir gera. Juk tokia šventės esmė, ar ne? Nors šiais metais tradicijas teks šiek tiek keisti – jau nereikia važiuoti į mišką, kad galėtum grožėtis Lietuvos gamta. Visa tai matosi pro langą.

            Puikiai suprantu, kai svetur gyvenantys draugai guodžias, jog pamatę kitą lietuvį vengia jo kaip raupsuotojo. Ir nėra ko jaustis kaltam – juk ir tėvynėje bendrauji ne su visais žmonėmis. Na, nebent darbiniai ar dar kokie reikalai įpareigoja. Ir draugystės nesieju su tautybe. Bet vasario 16-a man šventė. O kodėl gi neturėtų tokia būti?

            Ne, aš nerėkauju ant bačkos užsilipusi apie savo pasididžiavimą Lietuva ar tautybe. Bet jei kažkam tai atrodo pats tinkamiausias būdas švęsti – mielai palaikysiu morališkai. Su viena išlyga – patriotizmo nekurti neapykantos kitoms tautoms ar valstybėms pagrindu. Ir net nemanau, kad privalomieji minėjimai mokyklose ugdo patriotinę dvasią. Eilėraštis „pasakyk taip, kad susigraudintų pensijinio amžiaus pedagogė“ man neatrodo nei ugdymas, nei sąmoningumas.

            Taip, aš palaikau judėjimą „Pirk prekę lietuvišką“. Bet rašymo metu vilkiu Gvatemaloje gamintą megztinį, amerikietiškus džinsus, o prie lovos guli rusų tautybės rašytojo knyga. Ar aš dėl mažiau miniu vasario 16-ą? Manau, kad ne.

            Taip, aš bambu išgirdusi kai kuriuos politikų sprendimus. Ir taip, mane daug kas nervina valstybės sistemoje. Ir dar labai, labai, labai daug kas man nepatinka Lietuvoje. Ir net negalėčiau pasakyti, kad niekada, niekada neemigruosiu. Bet vasario 16-a man šventė. Nepaisant gerų, blogų, geresnių ar blogesnių dalykų ji tokia yra ir manau bus.

            Ir dar kartą visus su vasario 16-ąja!

                       

Kiaule, tu, sparnuota…

       Pagalvoju apie kino filmą “Riešutų duona“ ir iš karto tą kiaulę sparnuotą prisimenu :D Tai Šv.Valentinui artėjant pristatau -  sparnuota ir net žydrom akim kiaulaitė. Nors R sako, kad visai čia ne kiaulė, ir visai nesparnuota, ir iš viso neaišku kas... Bet įtariu jog bijo, kad ne šiaip čia ta kiaulė atsirado. Įkėpimo šaltinis šalia :D

            Manau, kad paauglių seiliojimosi ir blizgančių širdučių dieną visai nebloga dovana vyrui būtų... :D Ypač tos žydros akys viską pasako :D

O čia šiaip. Ne kiaulė, bet tvarką sodyboj mėgsta daryt. Nebus ant sofkutės užtiesalo. Nebus ir taškas. Uodeguota tokia tat tiesa.

Paglostyk avytę

Lietuvišką, minkštą ir švelnią. Net jei namuos netelpa, balkone ar verandoj laikyt neišeina – pasidžiaugt vis tiek galima. Ir dar kojeles sušildyti smagiai po namus šlepsint. Lietuviškos vilnos, vienkiemy veltos ir prie pečiaus džiovintos. Smagiam nešiojimui. 

Vilna turi puikių savybių – kojos šiltos, bet neprakaituoja. Skausmus mažina ir puikiai masažuoja. O po vienkiemį, kai balų nėra, tik su vilnos šlepetaitėmis ir tapsim. Kas begali būt geriau – lengva, šilta ir patogu :D

Biržietiškos lauktuvės

        Ir dabar, labai puikiai jaučiu, visi laukia pasigyrimų kokį puikų alų atradom Biržuose. Arba rekomendacijų kur jį pirkti :D Pastaruoju klausimu, žinoma, galiu ir pakonsultuoti. Bet visai ne apie tai čia pliurpti ruošiuos. 

            Galvoju, kad reik imti ir nelabai kukliai visiems surašyti, kur būnant Biržuose lauktuves ir meilybes visokias pirkti :D Žingsniuojat nuo pilies Vytauto gatve ir jos pradžioje sukate į parduotuvėlę „Joreda“. Įeinat ir aiktelit – „vaje kokios meeeškos ir kiti gyviai“. Čiumpat ir vežat lauktuvių artimiesiems. Kukliai ir subtiliai aš čia, ar ne? Bet tikrai, kitokių ten nėra – tik tos iš vienkiemio pasaulio pakrašty. Ir naujų namų žveriukai laukia, ir pardavėja pageidavimus išklauso, jei patinkančio dalyko nerasite.

            O kodėl Biržai? Nes man Kalėdų senelis atminties gerinimo preparato nepadovanojo :D Ir į Vilnių nenukeliavo visi žaislai kurie turėjo, dalis be rankų ar kojų išsiruošė... Dar visokie nesklandumai bei nesveikumai užuoplė. Tai gi sostinės okupavimo planai nukelti sekančiam vizitui. Aišku gaila, apmaudu šiek tiek, bet... tikiuosi, kad viskas tik į gerą. Nuo šiol dalis gyvių džiugins šiaurės Lietuvos svečius.

            O dėl tos atminties tai... rekomedavo draugė man arbatą, kad visokias prisiminimo galias stiprintų. Ir ką – pavadinimą tai pamiršau :D O gėlės neužmirštuolės man patinka... bet reik ieškot kokių užmirštuolių gal... Kad labiau atspindėtų mano savybes.

Sveikai

         Savo pačiam žydėjime, taip sakant ketvirtai dešimčiai įsisiūbavus, pradėjau jausti turiningo gyvenimo patirtį. Ir padariau labai protingas išvadas – reik sveikiau pradėt gyvent :D Tada šokuosiu viduržiemį per bangas kaip kokie sektantus primenantys sveikuoliai. Nors tokio tikslo tikrai neturiu. Užtektų ir mažesnių pasiekimų :D

            Atsargiai, atsargiai išsirinkau mažiausiai puktų turinčias sveiko gyvenimo būdo rekomendacijas. O ten pirmas puktas toks, kad akys ant kaktos išoko. Keltis pusę šešių ryto! Ir čia savo noru! Be mirtino reikalo! Na, viduržiemį dar galima 6.30 iš lovos ropštis. Kai darbe pačioje ankstybėje nereik būti… Hmmm…  O tada dar ir atsibusti kavos negeriant, nikotinu nesismilkant. Vat čia jau žmogaus galimybes viršijantys dalykai. Na, tarkime, atsikeliu. Bet jei esi žmogus neįgalus ką nors veikti tokioj ankstybėj, tai koks tikslas keltis? Esu kažkada pabudusi, apsirengusi paltą, apsiavusi batus ir… vėl užmigusi. Ne taip seniai ankstyvą rytą po laukus vaikščiodama supratau, kad pavadys rankoje, o šuns  nėra :D. Grįžtu namo – o šunė koridoriuje laukia pasivaikščiojimo. Tai jau ir nesu tikra ar tas kėlimasis labai į naudą.

            Kažkokias ne tokias rekomendacijas išsirinkau turbūt - miego trupinimas ryto sąskaita bene vienintelis dalykas, kuris teigiamais sakiniais parašytas. Tiesa, dar eiti miegoti reikia 22 val. Aha, jei kas užmigdytų tai gal… Niekada gyvenime ankstyvas kėlimasis nepadėjo anksti ir užmigti. Tik miegelio trūkumą baisulinį sukelia. Tokį, kad po keletos savaičių vaizdas lietis pradeda. Ir tenka miegadienį pasidaryt :D

            Žingsniuojam toliau – atsikeliam 5.30, išdidžiai negeriame kavos ir... bėgte krosiuką :D Nepabudusiu organizmu, smegenimis ir be normalios koordinacijos. Jei širdis nesustos tai dar ir vakare pasportuoti reiktų :D O ką daryt kai žmonės, kurie bėga, nors jų niekas nesiveja juoką kelia? Bėgi ir žvengi. Nors meluoju, tikrai meluoju – kai šunė buvo jauna ir energinga tai bėgiodavau su pavadžiu prisirišus. Ir prieš darbą, ir po darbo, ir prie dviračio prisegus ratus sukdavau. Kad tik tą šuns energiją lauke palikti :D Bet šunė teisingai užauginta – rytais keltis nemėgsta, ir jei į kelionę ankstų rytą ruošiamės, neslepia savo nepasitenkinimo. Tai beliktų šunį palikt ramiai parpti ir pačiai tamsiais paryčiais lakstyt po mišką zuikius gąsdinant :D.

            O po tokių kančių – jokio išganingo cigaretės dūmo, kavos puodelio... JOKIO. Jei gyvenimas dar neatrodo kančių kančia - šalto vandens krioklys ant galvos. Vat tada tai jau malonumas :D Apie tai kokio piktumo pasidarau be kofeino ir nikotino geriau patylėt. Ir rekomenduoti niekam po akimis nesipainiot, el. paštu laiškų nerašyt ir apskritai... vienutėje matyt reiktų man izoliuotis. Tik be ledinio vandens baseinų norėčiau. Graužti džiovintus vaisius, salotas krimsti ir teigiamos energijos semtis. Maistas atrodo lengiausiai vykdoma rekomendacijų dalis – daržovės skanu, labai skanu ir dar labai, labai skanu. Tik gal daugiau nei vieno salotos lapo norėtųsi, kad jau krosus pradedam bėgiot. Ir dar – jokios druskos, cukraus, miltinių patiekalų :D Man kyla įtarimas, kad be to salotos lapo geriau nieko ir neragauti. Negalima! Matyt, energiją reik iš saulės kaupti. Viduržiemį. Meti darbus ir medituoju prieš saulutę :D O jei jau mėgsti sūriai, aštriai ir dar alum užsigert tai šituos reikalus tik sapnuose matyt galima ragaut. O je.... 

            Sveiko gyvenimo būdo įsisavinimas nukeltas kitam dešimtmečiui... Gaila aplinkinių – žiežulos, raganos net pasakose niekam nepatinka. O viename mieste/kaime/troboj tai jau katastrofa sakyčiau. Rytą atominės kavos puodeliu ir cigaretės dūmu pradėjus, vakare sūriai pavalgius, alum užsigėrus galima šypsotis iki ausų :D

            P.S. Kažkodėl dauguma sveiką gyvenseną propaguojančių žmonių labai jau netolerantiški. Niekada nerūkę, iš prigimties linkę anksti keltis pradeda mekenti kai pasiūlai pabandyti panaktinėti ir paskui keltis penktą ryto :D Arba atsikėlus ankstybėje nuo 5.00 iki 17.00 nevalgyti. Niekas nesirįžta tokioms kančioms. Bet jei aš dirbu nuo 17.00 iki 5.00 tai užkandžiauti griežtai draudžiama :D

Naktinėjimo (ne)malonumai

         Pelėda aš, pelėda. Ir ne ta prasme, kad akys didelės ir snapas riestas :D Ūbauti kartais pavyksta, gražuolių pelėdų ir apuokų būna, bet su savimi šios paukščių rūšies nelyginu. Čia liaudišką naktibaldų pavadinimą naudoju :D Nors kiti šio žodžio sinonimai man labiau patinka – pavyzdžiui baladūnas, balduonis, išnakta. O jei jau tokia rimta, pasaulio užkariavimui tinkama nuotaika darbuojies – naktikovis. Iš zuikinių sapnų pabudusį šunį vadinčiau naktibraiža. Arba kai su brėžiniais naktinėju dar tiktų :D

            O kad jau išpažįstu tas savo baladūniškas ypatybes tai ir rėžiu - nuostabus metas vėlus vakaras ir naktis. Ypač žiemą. Tylu, ramu – dirbk ir nesustok. Visi miega ir netrukdo (jei labai garsiai neknarkia). Mintys koncentratu pavirsta ir po sodą nelaksto. Dar knygos puslapiuose labai smagu prašapti. Persikraustyt į kitą pasauly.

            Vat prigyriau tą idealų metą, kai kiti parpia. Bet ką daryt kai prieš tai mažiausiai aštuoniolikos valandų trukmės labai intensyvi diena praūžia? Kai visos kūno dalys, įskaičiuojant ir smegenis, jau pavargę ir neveiksnios. O miegas, kaip tyčia, niekaip neįveikia. Baladūnintis jėgų nebėr. Net geriausia knyga nepasiekia mąstymo centrų, o ranką ar koją pajundinti – misija sunkioji. Man asmeniškai kvailiausias patarimas tokiais atvejais – avis skaičiuot. Nežinau kas tokį dalyką sumąstė, nu bet nervint mane tos avys pradeda iki negalėjimo. Išvaikyt jas norisi :D  

            Studijų metais tokiais atvejais norėdavosi vieno monotonišku balsu burblenančio dėstytoto paskaitos įrašą paklausyt. Dar kartais laabai nuobodi knyga padeda. Vieną tokią turėjau atsidėjus specialiai užmigimo procesui pagreitinti. Net pavadinimo neatsimenu. O ir per dvejus namus keliaujant kažkur pasidėjau. Matyt toj vietoj, kuri vadinasi „kad visada rasčiau“. Belieka su šune stumdytis ir jos bambėjimo klausyt. O bambėti Moka tikrai sugeba – pabandyk šuniui neleist ramiai išsimiegot. Iš akių vartymo ir tylaus niurnėjimo iš karto pasidaro aišku ir ką apie tave šuva galvoja, ir kur siūlo eiti :D.

            O žinot kaip lietuviškai vadinasi negilus miegas? Kiauliamiegis :D Nors mano smegeninėje toks terminas su knarkliais besimuistančiais, patalus bejaukiančiais ir žirnių prieš miegą privalgiusiais asocijuojasi :D