Mini, mini, mini…

           “Mažų dramblių nebūna”. Ot ir ne. Ir dramblių, ir meškų mažų būna :D 7 cm ūgis meškai pats tinkamiausias jei nori ant medžio lapo sūpuotis. Ir į bet kurią kišenę tilpti. Net tuose namuose, kur nuolat sakoma “nėra vietos” nuodėmė būtų prieš tokias meškas burnoti.

          Meškutė šiek tiek puošeiva. Karoliai gal kiek per sunkūs, bet vėrinukas iš vieno perlo irgi neblogai, ar ne?

Specialus meškiškas kailiukas, tvirtinta sąnariais bei virvute.

Žiemai pasiruošęs zuikis

Meškos kojom tabaluoja ir ausis matuojasi, nosis blizginasi bei kitaip naujų namų paieškoms ruošiasi.  Bet gi turi jos ir draugų, kurie į “eterį” dar nepakliuvo. Šitas zuikutis pasaulį išvydo senokai ir jau tapo vasarinio mano darbo kambario sodyboje simboliu. Sėdi džinsų kišenėje (ant sienos tos kišenės pritvirtintos, tikrai zuikio savo sėdimąja nebandau suslėgt :D )  ir dairosi aplink. Taip melancholiškai ir svajingai vertina visus mano darbus.

Iš ties tai dar vienas padaras, kuris vargiai begalėtų būti dar labiau rankų darbo. Lietuvos avyčių vilną sukočiojau ir iš jos rankomis zuikį siuvau. Jokie šalčiai jam nebaisūs.

Pašnekesiai

    1.30 val. nakties Lietuvos laiku. Pokalbis Skype.

            - Ką veiki?

            - Nosį vaškuoju.

            - … … Aš rimtai. Gi vėlu Lietuvoj.

            - Rimtai. Nosį vaškuoju.

            - …

            - O kas neaišku? Vaškuoju meškai nosį. Kad blizgėtų.

Vat taip ir gyvenam.

Ruduo. Jaukiai.

   Tris kartus sulijo – šaltas dušas nupliaupia, o paskui vėl saulutė. Dar dušo – vėl saulė. Ir taip dvi dienas iš eilės man sekasi. Du po tris ir gaunasi visi šeši atsigaivinimai rudenišku lietumi. Ir dabar drąsiai galiu sakyti, kad nėra to blogo, kuris neišeitų. Tiesiog.

            Kadangi lauke labai smarkiai lijo ilgai ir smagiai kuičiausi tarp bibliotekos lentynų. Dar parduotuvėje, į kurią užsukau tik akių naujiems žvėriukams ir gyvuliukams, labai ilgai meškų kailiukus glosčiau. Ir su pardavėja maloniai šnektelėjau. Sendaikčių parduotuvėje su plepiu  berniuku (oi… šiaip aš tikrai nesu iš tų tetulių, kurios kiekvieną vaiką kalbina ir už žandų tampo, įsivaizduodamos, kad tai kažkam patinka) aptarėm rimtas temas. Tokias, kaip naujausias namų košmaras – mama žaislinį zuikį išskalbė. Dabar jis ne toks pasidarė. Mama iš kito parduotuvės galo dar bandė teisintis, kad labai purvinas buvo. Bet tas verdiktas “ne toks” neatšaukiamai skambėjo :D

            Ir galiu pastebėjimai pasidalint – kuo vaikai mažesni, tuo labiau skiriasi jų ir tėvų skoniai. Vis dar apie žaislus aš čia. Jei mama šiek tiek skeptiškai žiūri į primityvų daiktą su ilgomis ausimis, sagomis vietoj akių ir dar margintą neaiškiais raštas – mažyliui pats pačiausias bičiulis bus :D Ir tikrai, tikrai orams atšalus visiems reikia šilto, minkšto draugo, kuris užmigti padėtų :D Net Moka naktį su visais žaisliukais į lovą kraustosi. Paslapčia, nes žino, kad negalima. Bet kai šuns gabaritai ne patys mažiausi, o lova ne guminė, tai nepastebėt tikrai neįmanoma :D

            O aš mūzas per lietų vaikausi. Meškiškas, drambliškas, lapiškas ir visais kitais pavidalais besireiškiančias. Na kodėėėėėllll negalima tik siūti ir knygas skaityti? Dar po mišką klajoti, voveres kalbinti, dar… ai, daug tų malonumų gyvenime. Bet žaislų ir skiautinių apsėdimai niekaip nesibaigia :D

Lietuva – Indonezija

Kaip sulaukiau klausimo ar galėčiau pasiūti lauktuves Indonezijon - labai, labai lietuvišką lėlę… viduje truputį spygaut iš džiaugsmo pradėjau. Paskui dar ir šiek tiek jaudintis :D Reikalas rimtas. Ir tikrai atidžiai varčiau albumus su lietuviškais drabužiais, senąsias rankų darbo lėlės prisiminiau ir dar visokių idėjų galvoje pridėliojau.

            Nusprendžiau ir apsisprendžiau beliko čiupti… močiutės austos lininės drobės atraižą. Tai gi lėlytė lietuviškesnė matyt ir nebegali būti – rankų darbo kūno audinys, siūta TIK rankomis, nėriniai taip pat vienetiniai ir unikalūs (tikrinau knygose kokie gi tie autentiški prijuosčių nėriniai). Drabužiai lietuviško lino. Net pati nustebau savoje spintoje atradus audinį margintą raštu, kuris beveik identiškas XIX a. dzūkaičių sijonams. Viskas, viskas čia tikra – net ir krepšelį puošiantis gintaras yra Baltijos jūros pakrantės dovana.

Lėlė pati stovi, sukioja rankas.

Ir vis galvoju, ką gi močiutė pasakytų sužinojusi, kad jos mergautinė drobė (nors ir jos kartos žmonėms keistu pavidalu) taip toli keliauja… :D  Manau, jog galvą kraipytų, stebėtųsi, bet ir truputį didžiuotųsi.

Ūkiniai, buitiniai atradimai

Nebus iš manęs daržininkės. Ir nereikia. Net savotišką testą sugavojau – papasakot žmonėms apie drugelius. Daržininkai – fanatikai jais niekada nesidžiauga. Iš kart nugraužtus kopūstus įsivaizduoja :D Tai vat. Gražu man tie drugeliai ir tiek.

            Per pusantrų metų visokių naudingų ūkinių atradimų padariau. Dalinuosi. Gal kam pravers? Ne pagal svarbumą surašiau. Tiesiog šiaip.

1.      Išaiškinti šuniui, kad kurklių lervos – nuostabus skanėstas. O jas ėdantis ciucikas nusipelno begalės susižavėjimo ir pagyrimų (nepamiršiti šito aspeto). Karts nuo karto darže pasikapstanti uodeguotoji tikrai daug mažiau žalos pridaro, negu kurkliai. Dalį skanėstų darže būdama pateikiu po nosim, kitus pati susiranda.

2.      Susirasti sraigių supirktuvę. Ne dėl pinigų. Moraliai lengviau kai tos bjaurybės, salotų ir daigų dorotojos, kuo toliau iškeliauja.

3.      Kuo anktstyvesnės daržovės – tuo daugiau reikia. Stirnoms ir zuikiams.

4.      Stirnos labai mėgsta lauke paliktas dracenas (švelnesniais lapais). Chlorofitus tik ragauja ir spjauna lauk. Palergonijų nemėgsta niekas. Negraužia, nekramto ir lanku aplenkia. Sakoma, kad uodus atbaido. Mūsiškių neveikia.

5.      Rudenį nepalikti vazonų su kambariniais augalais šalia obelų. Nes kažkuris kanopinis, obuolių pririjęs, nepasigėdijo net kaktuso apš…kt.

6.      Niekada nesi vienas. Vienkiemyje :D Net jei pilna troba, labai tikėtina, kad už 50 m nuo namo kažkas siaubia tavo daržą ir sąžinės graužimo nejaučia.

7.      Mulčas dalykas nuostabus. Pav. šparaginių pupelių derlius daug geresnis. Bet peliukai jį irgi aktyviau dorot padeda. Čia tiems, kurie nėra tokie gobšuoliai kaip aš ir nepadaugina kiekių, iš anksto skaičiuoja kiek ko reikia savom reikmėms.

8.      Kartais kuo mažiau priežiūros – tuo geriau. Laisvė tinginystei ir velniop kažkieno nuomonę apie tvarką lysvėse. Jei vidurvasarį keletą - trejetą savaičių nieko nėra namuose išgyvens tik tos daržovės kurios arba mulčiuotos arba neravėtos. Kitos iškeps.

9.      Gyvenant šiaurės Lietuvoje – neskubėti. Kai mano mama kelia paniką, kad Dzūkijoj visi jau seniai susėjo tą, aną ar kitą einu sėklų dėliotis. Kol dar žemės plotelį įruošiu, kol šiaip susiruošiu :D Pats tas.

10.   Neplanuoti. Kuo detaliau suplanuosi lauko darbus tuo didesnė tikimybė, kad nieko nepadarysi. Kitų darbų atsiras. Oras subjurs. Svečiai atvažiuos. Trauma ištiks ir t.t.

Dainos

 Gal kas briedžių laisvų turit? Paskolinkit, a? Prašau, prašau, prašau... Nes mūsiškis taip meilės dainas vakarais "gieda", kad net nejauku kartais. Na ir šiaip beveik savas gyvuliukas, į svečius užsuka. Tai padėt norisi.

 Yra ir dar viena versija - papuvusių obuolių - krituolių prisivalgė (o kažkas mūsų sode juo tikrai ryja) ir girtos dainos iš miško sklinda. Tokiu atveju daugiau briedžių nesiskolinsim :D Visgi ,vienas, savas raguotas pijokas mažiau grėsmingas negu daug apspangėlių. Maža kas... į blaivyklą tokios govėdos neišgrūsi jei langus ragais daužyt pradės...

Receptai LT

Turėjau tokį vieną “niekada, niekada, niekada”. Ir jį dabar sudorosiu – apie maistą rašysiu :D Ir savo silpnybes išpažinsiu – aštriuosius pipirus litrais marinuoju, o padažų koks dešimt rūšių jau rikiuojasi ir galo eksperimentams nesimato :D Jei jau čilius bute, ant šiaurinės palangės buvau įsigudrinus auginti tai vienkiemy plantacijos neturėt sarmata būtų.

Padažai – tik eksperimentiniai. Bet ir senąsias receptų knygas pavartyt mėgstu – duonkepė reikalas rimtas, o ir didelis. Dar ir autentikos norisi – senąjį raugą ar midų daryt, nors šiuolaikiškų receptų ieškot net nereikia. Juos bet kuriame forume aptikti įmanoma. Ir prisirankiojau aš tos senosios receptūros su kaupu. Sėdžiu ir mintiju, kad kai kas man didesnė egzotika nei sraigės ar varlės :D Nors negaliu pasigirti gausia gastronominių kelionių patirtimi, bet… ekstremalūs išbandymai galimi ir seną lietuvišką receptų knygą atsivertus. Į tikrąją istorinę kilmę bei lietuviškumą nesigilinsiu. Bet 1936 m. “Didžiojoje virėjoje” įkvėpimo egzotiškų patiekalų degustacijoms su kaupu prisirankiojau. O kur dar žemaitiški valgiai, kulinarinio paveldo leidinukai…

Kaldūnų (taip jie užvadinti, ne klaida čia) indaras – sumaišome maltą veršieną, maltą silkę ir virtus kiaušinius. Dar kepintų svogūnų nepamiršti. O gal karvelių sriubos? Ar šiaip kepto įdaryto balandžio? Prie jautienos – silkės padažas.Sriuba iš maltų žuvies kremzlių. Pyragėliai su smegenų įdaru taip nekaltai atrodo… kaip ir koks nors žarnokų padažas.

Kadangi vienai tas gėrybes lietuviškas ragaut… na kažkaip nesmagu ieškomi bendraminčiai. Esu rimtai nusiteikus pašmirinėti po Vilniaus Kalvarijų turgaus mėsos skyrių (oi, paskutinį kartą ten net tik smirdalą (nevalytą jaučio skrandį) “iš po prekystalio”, bet ir nuopjovų su pažadu “ai, tai tuos du litus kitą kart atneši” gavau). Ir kartą per mėnesį, atsivertus seną ir storą receptų knygą, ant pečiaus lietuviškus patiekalus gamint. Tik, kad labai jau jautrūs tie mano draugai bei pažįstami. Šviečiasi pasirinkimas – arba nesakyt iš ko pagaminta arba vienai valgyt :D Tik šunė pamačius jaučio pautus džiaugsmo neslepia, o tįstančios seilės byloja – skanu. Dar teks meniu pateikimo ragautojams strategiją gerai apmąstyti.

Keptų burokėlių sriuba su vynu, virta veršio galva su vyšnių padažu, pyragėliai su žuvies kremzlėmis arba jautienos kepenimis. Desertui “Bulkos pūdingas su obuoliais”.  Ir gal lietuviško krupniko nuskalavimui? Dėl pastarojo sudėtingiau – spiritas litrais pilamas… bijau, kad net turgus nepadės ir gauti bus sudėtinga :D Čia preliminarus meniu, kad iš kart kozirių ant stalo netiekt. Nuo švelnesnių variantų reikia pradėt.

Su siaubu supratau, kad negaliu prisiverst valgyt tik to kas juda :D Pasirodysiu storžievė, bet gerkle aukštyn, į šviesą, šliaužianti austrė man nėra delikatesas. Net kibiras šampano nepadeda :D Na dar virtos morkos bei svogūnai – bjauru iki begalybės. Tai gal čia ne aplinkiniai maistui išrankūs, o su manim kažkas ne taip… jei jau valgau viską. Tik su keletu išimčių.

Obuoliukai, obuoliai

Žiūrint į obuolius reikia sakyti “sūūūūūris”. Obuolinis, rūgštus arba saldus – pagal skonį. Obuolienių dar nuo pernai liko, o pyragų kepimas hm… Na tris kart per dieną juos krosnelėn kišant vis tiek obuolinio derliaus nesudorosi :D Ir sakyčiau, jų ne tik, kad sode ženkliai nesumažės, bet ir iš namų neiškeliaus – ant pilvuko įsikurs apvalumų pavidalu :D

Teko su simpatiškais vyriškiais, kurie ilga ir didele mašina  po miestelius keliaja obuolius supirkdami, paplepėti. Ir ką gi – mūsų vienkiemiuko kraštuos šiemet derlius įspūdingas. Sakė, kad pas tuos kurie, toną obuolių iš kart sukaupia, ir tiesiai į kiemą atvažiuoja obuolių pasiimti. Aš tai jau cukraus kilogramus eilėn rikiuoju ir planuoju didžiuosius sūrių virimus :D Po mano sūrinio siautėjimo tiek neliks. Tada sūrių dalybas darysiu.

Ir, žinot ką dar pastebėjau? Kuo miestas didesnis tuo girtuokliai agresyvesni… Yra ta sena tiesa – kiekvienam kaimui/miesteliui po savą girtuoklį. Artimiausiam miestely irgi  esama piliečių, kurie tikrai turi teisę vadintis parduotuvės prieigų simboliais. Vienas pradžioje mums, o vėliau ir obuolių supirkėjams, taikėsi “padėti”. Nors pats buvo apibūdintas kaip “savų kaliošų nenulaikantis”.

Bet kaip gi tos socialinės pareigos perduodamos, a? Kažkas nuo jaunumės treniruojasi ir ateičiai ruošiasi – tapti parduotuvės slenksčio sergėtoju? Ir kada tas pareigas perima? Kai vyresnis kolega ligų suriestas lovon atgula ar anksčiau? Rimti antropologiniai reikalai, sakyčiau :D Ne juokas. Tarnautoju, darbuotoju po konkurso tampama… Tai gal miesteliai galėtų rengti draugiškiausio pijoko konkursus. Nelaimėję – blaivybės įžadus duoda ir iki išrinktojo kadencijos pabaigos alkoholio vengia…

Lininiai

         Cha, ,cha… saulė švietė, į lauką kvietė, o kai fotografuot susiruošiau vėjas pradėjo šėliot. Taip, kad beveik teko po sodą pagalvių užvalkalus vaikytis :D Nors ir dygsniuoti, bet ne pakankamai sunkūs, kad rudeninius vėjus stoiškai atlaikytų.

            Apniko ir nepaleidžia ta skiautinių manija. Niekaip.

Ir nunešt vėjas bandė, ir balioną padaryt :D

Lietuviškas linas, dygsniuota rankomis. Vidurinysis sluoksnis – medvilnė. Kadangi linas turi polinkį glamžytis sumaniau jog galimybė lyginti užvalkalus- būtina.

Kaip aš į lėktuvus spoksojau

Labai ilgai, labai atidžiai ir po daugybę kartų apžiūrinėjau lėktuvėlius. Dviviečius ir aštuonviečius, parengtus skraidymui ir jau atitarnavusius bei ekspozicija virtusius. Kai kurių visus nubrozdinimus pamenu ir iš atminties menkiausias detales nupieščiau.

            O dabar ir tikrąją įžangą galiu dėstyti bei rikiuoti savo patirtis. Iki šiol teko laikraščiams bei žurnalams rašyti bei pačiai interviu duoti. Prieš TV kameras informacija dalintis, laidų filmavimus stebėti. Na ir po užkulisius su diktofonu lakstyt (nesu išprotėjusi paparacė – tuo metu darbas toks buvo :D ). Dar tiesioginėje radijo laidoje šnekėti. Ir labai smagiai į radijo spektalių garsinimo subtilybes gilintis. Išbandžiau ir darbą studijoje, sužinojau kaip tie garso efektai išgaunami ir dar daug visokių įdomybių. Jaučiate ko trūksta? O gi kino!

            Po visą kino virtuvę landžioti tikrai neteko. Net prie jos puodų neprisiliečiau. Bet masinėse scenose žingsniavau, plojau, šokinėjau ir dariau viską ką tik reikėjo. Visas dvylika valandų. Ir ne bet kur, o Kyviškių aerodrome filmuojant lietuvišką filmą “Sangailė”. Kam įdomu šiek tiek apie jį http://www.lrytas.lt/-13757000961374772116-lietuviškas-filmas-sangailė-pakilimo-trasoje.htm?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=rss

            Kine dublių daugiau nei TV laidas filmuojant tai ir daryti vis tą patį teko daugybę kartų. Ir nieko. Dar ir apsimesti jog vasara ir labai karšta reikėjo. Sunkiausia, lininiu sarafanu apsirėdžius, 5.45 į  stotelę skuosti ir jo padelkais mojuojant ankstyvą rytą žvaliai žingsniuoti. Šaaalta :D Tik paradoksas toks, kad sušalau ir… veidą saulei su vėjeliu šėliojant nudegiau. Raudonai ir skaudžiai. 20.45 pasiekus namus labiausiai norėjosi į šiltą lovą šmurkštelti :D

            Ir nors scenos masinės, manęs nesimatys (labai tikiuosi), įspūdžių prisisiurbiau su kaupu. Labiausiai bendravimo. Spėkit kas aktyviausi, labiausiai įnoringi, bendravimo ištroškę bei užsispyrę dalyviai? Niekaip? Pensijinio amžiaus žmonės :D Žinoma kadre visos amžiaus grupės figūruoja. Bet… vaikai tėvų prižiūrimi žingsniuoja, vyresni dirba savo darbą ir tiek. Na  o garbingesnio amžiaus masuotės dalis spėja viską – receptus aptarti, nugaros skausmą mažinančio masažo specialistų kontaktais pasidalint, apsipykt, susitaikyt ir dar pakikent. Iš kur žinau? Ne tik ausis turiu, bet, matyt, ir veidelį “man galima išsipasakoti”. Tai jei kokio pokalbio negirdėjau kas nors iš jo dalyvių būtinai perpasakodavo :D Kartais graudu kaip tiems žmonėms bendravimo trūksta. Tik vat vaikai tėvų klauso, o su tokiais darbuotojais… Man tai šypsena niekaip nuo veido nedingo, bet filmavimo komandą užjaučiu :D Pietums vėluojant vyresniųjų tarpe bambėjimas. Ir apsimesdami koncerto žiūrovais linguot, judėt jie negali. Po pietų irgi negali – sriuba pilve kliuksi :D Kol kažkam iš toks kompanijos geniali mintis šovė – kuo geriau dirbs, tuo mažiau dublių reikės ir namo greičiau. Tai man jau tikrai nesunku buvo besijuokiantį veidelį nutaisyt. Nes po protingojo pastebėjimo, kad prasidėjo šokiai :D Aš tokių judesių neišraityčiau. Pažiūrėjus į nuolat masažo bei gydytojų kabinetus lankantį vyriškį vis galvojau, kad greitosios šalia tai nėra :D Ir nieko. Bet gal reikėjo pasiūlyt kokiam breiko konkurse sudalyvaut. O sakė, kad daug metų lietuviškus tautinius šokius trypė.

            Dar vienas labai smagus patirties aspektas – filmavime dalyvavo pats tikriausias lėktuvų  pilotas. Ne J.Kairys, scenos su juo jau nufilmuotos, bet bendrauti mokantis. Tai beveik išsižiojusi klausiau tikrų istorijų apie Kyviškių aerodromą, skraidymą, triukus ore, kaip tą piloto-mėgėjo licenziją gauti ir dar daug visko. Po velnių, taip galima ir dar viena liga susirgti. Arba, mažiausiai, ilgą norų sąrašą skraidymo lėktuvais punktu papildyti.

            Bet aš dabar tikrai lauksiu filmo pasirodant. Rimtai. Na gi smagus reikalas tas kinas, nors ir negaliu sakyt, kad daug mačiau, žinau ar patyriau :D Beje, aš kažkur filmo pradžioje. Šviesus lininis sarafanas :D Filmas “Sangailė” vadinasi.

           

Kam mokslai nauji, o kam… tiesiog gera

Kiekvieną rugsėjo pirmąją džiaugiuosi, kad nebereikia į mokyklą. Yra gyvenime nors vienas košmaras kuris nesikartoja. Atsėdėjai tuos dvylika metų ir pagaliau laisvas :D Gal universitetui tik šiek tiek nostalgija. Studentavimui su visais pasisėdėjimais parke, mėnesiais palapinėse ir daugeliu kitų smagumų.

Darbams įkalinus mieste vis nostalgiškai dairaus į netoli namų esančius žemės sklypelius. Jie tokie miestietiškai maži, kad net kolektyviniais sodais nepavadinsi. Bet koks darbymetis ten šiuo metu! Tik spalvoti užpakaliai iš tolo matosi  - kažkas kasa, kažkas rauna… Ir karts nuo karto save ir aplinkinius nuodija. Liepsnose tikrai ne tik daržo atliekos žūsta. Dūmų aštrumas ir plastiką, ir gumą išduoda… O aš vis apie savo vienkiemiuką galvoju. Ten likusius pomidorus, moliūgus ir cukinijas. Vis dar lauke esančius kambarinius augalus… byrančius obuolius ir sode smaližiaujančius šernus bei stirnas. Tikiuosi jau greitai, greitai ir aš grįšiu į tą nuostabų būvį.

Bet gi negali žmogus tik sriūbaut ir ilgėtis. Tai jau kad pasigirsiu tai pasigirsiu dabar. Gal šiek tiek gėda taip viešai krykštaut, bet… džiaugsmais reikia dalintis. Juk taip? Tai va – kažkada skiautiniai buvo tiesiog gražu. Tada atėjo bandymų stadija – labai rimtai visokiomis technikomis ir būdais siuvau. Ir kartais gėda dėl tų jau naujuose namuose apsigyvenusių užklotų – aš gi žinau, kad ne viskas ten tvarkingai ir teisingai padaryta. Žinoma, dovanoms visi iškeliavo. Kol pagaliau sulaukiau labai, labai patyrusios siuvėjos įvertinimo – puiku! Oi, tobulėti dar tikrai yra kur. Visokias įmantrybes išbandyti ir gudrybes ne tik perprasti, bet ir savas susikurti. Bet jau jaučiuosi turinti teisę oficialiai sakyti – siuvu skiautinius! Užklotus. Ir labai mėgstu kažką naujo, vis sudėtingesnio. Esu pasiruošusi išbandymams, šąlančiųjų svajonių įgyvendinimams :D O kad jau visi žinomi norai įgyvendinti, lauksiu naujų. Rankos pačios tiesiasi :D

Kam šilto, lengvo, storo ar plono, spalvoto, dryžuoto, kvadratuoto,ar šiaip margo, rankų darbo, jaukios vienkiemio ramybės prisigėrusio užklotuko/užtiesalo/patiesalo?