Medaus saldumui

         To pirmojo savo medaus tikimės. Bet vilties mažoka – nedaug jo bitutės turi ir dar kopinėjimui per šviežias. Bet... gal už savaitėlės, kitos....

            Laukimas turi būti teisingas :D Foto sesija planuota su visu turiniu – stiklainėliu medaus ir šaukštais mediniais. Tam ir skyreliai numatyti – padaryti. Bet tai juk galima ir taip rodytis, ar ne?

            Dėžutė medui :D Kol medaus pasiūlyti negalime, dėžutėmis girtis, idėjomis dalintis niekas netrukdo. Manau, dovana puiki būtų – medus – gardus, šaukštas medinis, ir dėžutė išskirtinė.

Istorijos – Pelkių pabaisa

Dar vienas miestietiškas pasakojimas :D

Pelkių pabaisa

Ilgus pasivaikščiojimus Morka labai mėgsta. Ir nesvarbu miškais, laukais ar kokiame parke gauna pasilakstyti. Visur vyksta kas nors įdomaus – tai žvirblis užsižiopsojęs dairosi, tai katinas maklinėja ar koks vienišas kamuoliukas laukia žaidimų. Tiesa, be šeimininkės lauke Morka buvo tik vieną kartą. Ir tas pasivaikščiojimas ilgam įsiminė ne tik šunytei, dėdei Juozui bet ir visiems kaimynams bei aplinkinių pelkių antims.

Kas iš tiesų tą dieną nutiko ilgai niekas negalėjo papasakoti. Buvo žinoma, tik tiek, kad praėjus ketvertui valandų nuo to laiko kai Morka drauge su dėdule Juozu išliuoksėjo iš laiptinės, grįžo jiedu itin keistai. Šeimininkė, pravėrusi buto duris, pirmiausia pamatė karučius, o juose -  dugnu į viršų užrioglintą pintą krepšį. Į karučio rankenas įsikibęs svyravo purvinas vyriškis įtartinai panašus į tą pati kaimyną dėdę Juozą. Apsiavęs tik vieną kojinę jis gan greitai pradėjo trypčioti ir atidengęs pintinę bei iš ten ištraukęs purvo spalvos šunėką visai nedraugiškai jį įgrūdo Morkos šeimininkei pro duris. Pats palikęs visus rakandus nušlepsėjo laiptais aukštyn, paskui save palikdamas purvinus pėdsakus.

-          Tikra pelkių pabaisa. Pati tikriausia, - po nosimi murmėjo kaimynas.

O toji pelkių pabaisa, atsidūrusi jaukiuose namuose, tuojau pats susirangė lovoje ir ramių ramiausiai pradėjo snausti. Ir tik pradėjusi valyti kailiuką Morkos šeimininkė įsitikino, jog vis dėl to jos šunytė. Kol Morka tapo visiškai į save panaši prireikė ne vieno šampūno buteliuko, nemažai rankšluosčių ir dar daugiau kantrybės.

Sekančias dvi savaites, iki tol vienas kitą mėgę dėdė Juozas ir šuniukė, vardu Morka, apsilenkdavo itin dideliu ratu. Negana to, dar ir kreivais žvilgsniais persimesdavo. Kai kurie kaimynai tvirtino, kad būtent dėdulė Juozas pradėdavo urgzti pamatęs Morką. Prireikė dar keletos savaitėlių kol Morkos šeimininkė prikalbino kaimyną užsukti į svečius, paragauti torto bei papasakoti kas gi nutiko. Kokią pelkių pabaisą jis sutiko bevaikštinėdamas su paprastai labai ramia Morka.

Tai gi tą popietę pasivaikščiojimą po miškelius dėdulė Juozas nusprendė pradėti nuo skanutėlaičių užkandžių virtuvėje. Tik pastebėjęs, kad Morka jau itin nekantriai trypčioja prie durų pagaliau užsegė pavadėlį ir guviai sušuko „Bėk!“. Morkai šios komandos kartoti niekada nereikia, tai gi ji nieko nelaukdama ir nuliuoksėjo laiptine žemyn. Skriedamas paskui šunį dėdulė Juozas iš siaubo net pavadį paleisti bijojo. Ir tik prie namo galo, beveik reaktyviniu greičiu lėkdamas paskui Morką, susiprotėjo, jog batų jis taip ir nespėjo apsiauti.

-          Nors šlepetes išmesk pro langą, - nesavu balsu sušuko kaimynas savo žmonai ir tiek jį kiemo žvirbliai tematė.

Nesuklyskite. Morka tikrai išauklėta ir žino begales komandų. Tačiau tų komandų visiškai nežino dėdė Juozas. O be to, iki šiol šis kaimynas buvo puikus žaidimų draugas, kurio rimtai klausyti Morkai niekada niekas ir neliepė...

Kai iki pamiškės nukurnėjusi Morka pamatė katiną, dėdulė Juozas nusprendė pasaugoti savo gyvybę ir pavadėlį vis dėl to paleisti.

-          Kad ją kur, tokiu greičiu lėkt, - net springdamas iš pasipiktinimo tvirtino kaimynas, - Aš juk jau ne jaunas, olimpiadoj tikrai nedalyvausiu.

Morkos tik uodega sušvytravo ir pražuvo šunytė, kažin kur paskui katiną nuskuodė.

-          Kaip pelėda ūbavau, visas pakrūmes išvaikščiojau, - tortą šlamšdamas tikino dėdė Juozas,-  Net pora grybautojų išbaidžiau. Nors čia tai gerai – nėr ko mano baravykus rinkt, - pastebimai pralinksmėjusiu balsu užbaigė mintį.

-          Tai baubiu kaip koks briedis, šūkauju paukščius baidydamas. Atsisuku – o Morka paskui mane vaikšto ir susidomėjusiu snukučiu stebi ko gi aš čia iš proto kraustaus, - visai nedraugiškai į šunytę žvilgtelėjęs toliau pasakojo kaimynas.

Šiaip ne taip susiradę vienas kitą du pasivaikščiojimų draugai patraukė toliau. Prie upelio žvejoti. Bent jau to tikėjosi dėdulė, mintyse įsivaizduodamas didelę, dideeeeelęęęę žuvį. O dar geriau dvi, tris, keturias ir...“Na penkių tokių jau ir nepaneščiau“ – mintyse savo svajones bandė tramdyti vyriškis.  

Įsitaisė ant kranto, meškerėlę užmetė ir kad pradėjo žuveles, dideles bei mažas, traukti... Gražus pasakojimas? Tikrai nieko būtų, bet...

-          Nuėjom prie upės. O ta, ta... iškart į vandenį. Pasitaškydama. Kokios ten žuvys – visi išsilakstė. Teko pievoj mėtyt pagalius – kad Moka pavargtų, vanduo nusistovėtų, - dūsaudamas pasakojo dėdė, o Mokos šeimininkė bandė nesijuokt. Mokos nuomone žaidimai su pagaliais niekada neturėtų baigtis. Jų tiesiog nebūna per daug :D – Pavargau, sušilau. Prisėdau ant kranto, meškerę užmečiau, užsimerkiau prieš saulutę... jaučiu, kad kažkas užkibo. Didelis, sunkus... Net jėgų atsirado – iš kart pašokau. O ten Moka plūdę kažin kur plukdo. Kol prisišaukiau... Užmetu vėl – tas pats. Tik dabar jau link meldų su ta uodeguotoji nenuorama pasuko...

O tada jau dėdė Juozas ilgai burnojo, nors nusakyti situaciją ir kelių sakinių pakaktų. Įsipainiojo plūdė, valas ir visa Morka tuose melduose. Susiraizgė beviltiškai. Teko dėdei Juozui pačiam bristi, plaukti ir gelbėt šunytę su visa spalvota plūde dantyse.

-          Šlapias, purvinas, vieną kojinę dumble palikęs, rankas nuo žaidimų su pagaliai skauda. Kuo greičiau namo, sušilt norisi. O Moka atsigulė ant žemės ir pareiškė, kad niekur neis, - išgirdusi dėdulės balso intonacijas Moka dėl visa ko pasislėpė po stalu,- Keletą kilometrų aš ją nešiau, šitą purviną pelkių pabaisą. Gerai, kad bičiulį su karučiu sutikau. Durpes savo augalams vežė... Pradžioj pirštą prie smilkinio pasukiojo, matyt nusprendė, kad visai senatvėj kvanktelėjau – su drabužiais purvo voniose voliojuos ir tokius pusdramblio dydžio šunis ant rankų nešioju. Bet karutį paskolino... Dar ir krepšį davė. Nes Moka pradžioj labai spyriojosi – tai nepatogu jai, mat, vežamai, tai dar kas. Nusprendžiau, kad uždengta bent nieko nematyt ir nešokinės žvirblių vaikyt...

Baigėsi istorija gerai. Niekas nesirgo upėje išsimaudęs. Žuvys liko vandenyje, meškerės valas irgi. Kojinė neatsirado. Moka žvejybos ypatumus ir kaip reikia elgtis pamačius plūdę  perprato gerokai vėliau, jau su šeimininke. Dėdė Juozas daugiau niekada, niekada nesutiko vedžioti Mokos. Net trumpam į kiemą išvesti.

Ai, reik atsipalaiduot...

Šiandien gavau velnių. Barė mane ir atakavo. Baimės šiek tiek įvarė. Bet taip trumpam :D Vieno aviliuko gyventojos ne nuotaikoj buvo ir nepatiko bitutėms, kad po jų namučius landžioju. Tikiuosi viską tvarkingai atgal sudėjau, nes skubėjau, labai skubėjau kudašių nešt. Kitos ramiai – atrodo, kad visiškas dzin įsikūnijimas būtų. Kol kas, kol medaus neatiminėjam ir negardaujam. Nedaug jo (o ko čia stebėti kai dar neseniai šalta buvo, sniegas bei lietus iš dangaus krito... net nesitiki, kad visi tie orai gegužę :D ) ir sukimui dar nepribrendęs. Kantrybės belieka turėt :D

Paskelbiau akciją – nekasiu, nesodinsiu ir viskas. T.y. nepergyvensiu, kad nieko nespėju. Na gi vis tiek rezultatas tas pats – kiek padarai tiek. Tik be savigraužos kažkaip smagiau gyvent :D Va ką reiškia ilgiau vienkiemyje pabūt – ramiai ir neskubriai pradedi į viską reaguot. Nieko negaliu padaryt – mieste ir iš miesto grįžus nuolatos skubu, panikuoju jei ko nespėju ir šiaip... įtampa dėl niekų. Kai pagalvoji... na, valgysiu agurkus savaitę vėliau. Ir nieko. Svarbu būtų :D

Paskambinau savo garbaus amžiaus Krikšto Tėčiui apie bites paplepėt. Ir susižavėjau tuo kaimo žmogaus požiūriu – „ką davė Dievulis tą ir turim“. Na išdaužė ledai daržus, tai iš daužė. Išsispies bitės – tapsi kam nors bičiuliu, geru pasidalinsi. O gal ir pas tave koks spiečius užsuks. Turtingas būsi. Džiaugtis ir dalintis reikia, o ne dejuoti – tas, anas ar kitas nepasisekė, nušalo ar išdžiūvo.

Ir dar – didžiausi bitininkystės specialistai ir daugybę patarimų dalina tie, kam kažkada tik netoli avilio pastovėt teko :D Nejuokauju. Nes visą gyvenimą bitininkaujantys niekada nesako – daryk taip ar anaip. Tiesiog aptariam kažkokios poelgio pliusus bei minusus ir tenka pačiai spręsti tai kaip gi pasielgt. Ir žinot ką? O gi bitininkystė – sritis, kurioje nuolat tobulėji. Skaitai literatūrą, domiesi naujovėmis. Kai prieš metus devintą dešimtį skaičiuojantis mamos dėdė guodėsi, kad jau visai nebemato, skaityt sunku ir tik straipsnius apie bites perskaito, šypsojausi. Dabar galvoju, kad gi tikrai apkiausti ir domėtis verčiantis dalykas tos bitės. Nemanau, kad pora kiaulių auginantys žmonės, tiek apie jas knygų ar straipsnių perskaito :D Nors aš tai skaityčiau. Nes tik pirmam universiteto kurse sužinojau, kad kiaulės ne tik bulves ėda. Bendrabučio kambariokės iš kaimo buvo tai akiratį miesto vaikui (man :D) praplėtė.  Velnias žino, ko toms kiaulėms reikia ar nereikia. Bet akys tai gudrios :D Šiaip, prisipažinsiu, prisibijau aš jų. Ėda tai gi viską...

Atsipalaidavus labai gerai dirbasi. Dėžės darosi, skiautiniai dygsniuojasi. Tik pasiūtoms meškoms sąnarių pritrūkau. Sąrašas vietų, kurias Vilniuje būtina aplankyti tik ilgėja ir ilgėja :D

Visiškai slaptai

Kažkokie slapti susitarimai vienkiemyje įgyvendinami. Moka sutartį su zuikiais pasirašė. Jie meilės apspanginti aplink šmirinėja, svirinėja ar beveik vidury kiemo tupi. Ausis krutina ir vargo nemato. Moka juo ignoruoja. Arba šunei draugijos prisireikė arba šiaip dūšią zuikiškam velniui pardavė. Įdomu ko jai zuikučiai prižadėjo. Jaučiu planas užauginti kopūstų vėl kliba ir sėkmė kažkur tolsta. Tikslinu – kopūstų sau, ne zuikiams :D

O aš dar vieną skirtumą tarp didmiesčio ir agrarinio krašto miestų atradau. Net pačiai keista pasidarė. Negražu, tikrai negerai svetimų pokalbių klausytis, bet nugirdau kaip pardavėja draugei gyrėsi būsimu smagiu savaitgaliu. Šašlykus keps, alų gers nes... prognozuojamas blogas oras :D .  Mat draugai bei artimieji ūkininkai, kuriems pats darbymetis. Tai tie lietūs bei viesulai – puikus metas susitik ir pabendraut. Vat čia tai tikrai tas didysis skirtumas – visi mano pažįstami ir menkai tepažįstami iškylas gamtoje planuoja tomis dienomis kai sinoptikai žada karštį, saulę ir negrąsina jokiais krituliais.

Yra ir nervinančių skirtumų. Dar vienas atradimas :D Nenoriu visko griežtai apibendrinti ir rėkaut, kad visi žmonės vienodi. Bet išvados padarytos per dvejus metus ir yra labiau apibendrinančios. Tarkime taip – statistiškai išvedus vidurkį koks 90 procentų elgiasi būtent taip. Ir man sunkiai suvokiamai. Kaime, vienkiemiuose, kur daug erdvės ir nereikia klausyti už sienos tarškančių kaimynų indų, gyventojai visiškai negerbia asmeninės erdvės. Jie jos nevertina ir, atrodo, nes nesupranta kas tai yra. Niekam iš miestiečių net nekyla abejonė kur atvykus statyti automobilį – kieme aiškiai matosi kur stovi auto. Bet kaimiečiai būtinai važiuos iki pat trobos durų, nors ten pieva. Tokia, po kurią basi vaikštom. Vieninteliai svečiai, kurie be skrupulų tikrina svetimą daržą – kas kur auga, ar nuravėta ir po kuriuo krūmu zuikučiai prišiko, yra iš kaimo. Tas pats galioja ir miegojimui šeimininkų lovoje. Nes ten patogiausia. Niekur kitur, tik kaime, nepažįstamas žmogus be skrupulų išsiklausinės kas tu, iš kur, ką veiki ir dar savo nuomonę apie tave pasakys. Nors ir neklausei. Taip pat tik kaime bet kuris darbą turinti žmogus jaučiasi labai išdidus ir reikšmingas. Aplink traktoriumi laukus vagojantis vyriškis jaučiasi gerokai protingesnis, išmintingesnis už kitus. Ir, svarbiausias skirtumas, jis tai pasistengs pademonstruoti.

Kaimų parduotuvėse dažnai jaučiuosi kaip...  Vilniaus troleibuse piko metu. Ir ne dėl to, kad grūstys būtų, eilės prie prekystalių rikiuotųsi. Bet jei yra nors vienas žmogus... žiūrėti pabambėjimus apie asmeninės erdvės suvokimą. Vargas, jei dar ir paklausinėt ko nors sugalvojo. Tarsi visi kurti ir akli būtų – kuo arčiau priėjus ir kuo garsiau kalbėti reikia.

Tie pastebėjimai tikrai nereiškia, kad jau pakuojuosi lagaminus ir vienkiemio nenoriu. Neeee... Tiesiog. Atradimai :D Netikėtumai :D

P.S. Mintiju, jei ausų kištukus išsigyčiau gal ne toks baisus tas griaustinis atrodytų? Matyčiau kad žaibuoja, bet vis atrodytų, kad dar toli, toli... :D Savęs apgaudinėjimo planus kuriu, su baimėmis kovoju.  

P.P.S. Karšta ir bitutėms. Prie lakos pasikeisdamos namučius vėdina – sparneliais mojuoja. Joms, žinoma, bėda. Užjaučiu. Bet nesiliauju jomis stebėtis ir stebėti. Teorinės žinios po truputį virsta praktika. Tik vat nebrangaus naudoto medsukio paieškos jau į neviltį varo. Kai tik užtinku skelbimą, jau ir parduotas būna... Iš korių medų laižysim. 

Gamtos griausmu gyvenam

Šėlioja oras, šėlsta gamta – vėjai ir žaibai turbūt daug kam aktuali tema. Na, mieste tai gal labiau žavėjimasis reginiais... Vis prisimenu kaip prieš maždaug dešimt metų Kroatijoj pietietiška audra užklupo. Derėtų sakyt – grožis šakotais žaibais išsiskleidęs. Bet, kad ne – iš baimės po parko suoliuku su visa kuprine bandžiau palįsti. Vietiniai gyventojai ramiai sau nuo lietaus slėpėsi ir jei ne visi akivaizdžiai, tai viduje dauguma draugiškai žvengė iš mano baimės – žaibai, vėjas, lietus. Ir netrukus vėl karštis. Tada labai džiaugiausi, kad šiaurėj gyvenu ir tų tropinių audrų pas mus nebūna. Atkeliavo... Klimato kaita savo darbą padarė. Kasmet Lietuvoje fiksuojamas rekordinis žaibų, škvalų, viesulų ir pan. skaičius. Velniava, ne kitaip. Aš gal nesu visai beviltiška – mieste tos mano baimės mažesnės.

Kol kas (tfu, tfu, tfu), t.y. šią savaitę, atsipirkome didelėmis baimės dozėmis (aš ir Moka), nulaužta obels šaka ir dar keletą šiltnamio detalių teko nuo kriaušės nuvyniot. Beje, teoriškai žinojau, bet dabar ir praktiškai įsitikinau – bitės tikrai geros sinoptikės. Prieš/tarp lietų ar audrą taip aviliukai ūžia, kad net artyn eit nesinori.

Naujas karo šūkis namuose atsirado. Bent tris kartus per dieną, o dažnai ir daugiau, lakstau klykaudama „Paukščiukai!”. Gąsdinančiomis ir grasinančiom intonacijomis. Kregždės nuoširdžiai įsitikinę, kad puikiausi lizdai būtų trobos viduje :D Kai durys atviros tai lekia vidun net pasikrykštaudamos. O kartais net susipeša priemenėj. Tada jau aš su savo šūkiais bėgu baidyt :D Vieną teko kambariuose besiblaškančią gaudyt ir rankose išnešti... Kitas šūkis galėtų būt „Užmušk uodą“, bet čia šiaip vakarais katučių plojam :D O ką – negi tik koncertuose delnais pliaukšėti galima :D

O šiaip šių dienų tempas – pasivyk ir aplenk laiką. Lietus pliaupė, sniegas krito (gegužės pradžioj :D), tada gerą savaitę mane kamavo temperatūra, po to jėgų nebuvo. Visgi nebe žalia jaunystė – virusai lėtai ir po truputį traukiasi.  Ir šiaip, su žemės ūkiu nesusiję darbai užgriuvo. Vadinasi niekas nieko nesukasė, nepasodino ir nepasėjo. Tenka dabar greitai suktis. Tik nesigauna taip kaip norisi. Pievą sukasti, šaknis išrinkti... eina šikt, kiek darbo. Ir kodėl? Nes nėra saiko jausmo :D Prisiauginau visokiausių daigų tiek, kad niekur netelpa. Dalis į kompostinę jau nukeliavo, mažuose indukuose medžiagų pritrūkę. Na, bet kam kopūstų nemėgstančiam žmogui, dešimtys jų daigų. Kam gi man tiek gėlių, kad hektarus galima būtų užsodinti, kam.... vat dėl to saiko jausmo trūkumo ir skauda visus sąnarius. Kastuvas, šakės, karutis, daug, daug šaknų... ką dar gali sapnuoti tie, kas sėklas į dėžutes barsto godulio apakinti :D Šiek tiek meluoju – miegas labai opi problema. Po viruso keistas palikimas dar velkasi – kosulys, kuris tik naktimis būna. Dieną ramu, o tik išsitiesi naktį lovoj ir... Bandyčiau dienomis miegot, bet, kad naktį tik prie kompiuterio, žaislų ir skiautinių, dar dėžučių triūsti galima. Lauko darbams šviesa reikalinga...

Pagyrūnų dejonės

Oi, teisi ta liaudies išmintis, kuri byloja, kad pagyrūnams gerai nesibaigia. Skaudžiai teisi. Savo kailiu išbandžiau. Dar prieš savaitę draugei intensyviai gyriausi, kad jau pusantrų metų net stipresnės slogos neturėjau. Suprask, va ką vienkiemis daro. Ir šiaip iki šiol sirgdavau tik tais gyvenimo etapais kai darbas kabinetinis ištikdavo. O jau sodybai gyvenime atsiradus tai nei laiko nei poreikio ligoms. Ir kuo čia tas mano didžiavimasis baigėsi? Lengva atspėt – ketvirta diena su temperatūra lovoj voliojuos. Dar ir oras toks, kad tuoj valties reiks – lyja be perstojo. Visi mano sodinimo ir sėjimo planai su vandeniu nuplaukę. O darbų prisikaupę tikros marios, beveik daugiau nei vandens aplinkui. Gi ir obelys pagaliau pražydo... galima būtų lėkt į daržus ir gėlynus, iš šiltnamio daigus išbogint ir jau žydinčius pomidorus žemėn sukišt. Planuok neplanavęs – peršalimas su oru susivienijo ir nieko neleidžia daryt. Daugiau nesigirsiu kaip čia aš niekada nesergu ir laiko tam neturiu, nes gi gyvenimas taip sparčiai laksto, kad gulinėt nėra kada :D Tikrai, daugiau nesigirsiu :D

                      Bet pas mus pagaliau, o pagaliau, gandras – viengungis grįžo. Gandralizdžio jam nereikia – sode, ant ūkinių pastatų ar trobos stogo nusnaudžia. Toks savas, vis pakleketuoja. Į kompaniją šiek tiek keistiems vienkiemio gyventojams :D Tie, kur poromis, ir taip turi kur dėtis, o mes va išdidžiai – viengungį turim. Kai kažkas paklausė apie pastoviuosius vienkiemio gyventojus, net pačiai juokas paėmė. Tai gi, neskaičiuojant dažnų svečių iš miško, pas mus įsikūrę: ciucė, bitučių kol kas dvi šeimos (labai tikiuosi plėstis), gandras-viengungis, kielės nieko nebijančios ir beveik naminės, šikšnosparniai, žiemą žebenkštis gyveno, bet dabar turbūt išsikraustė, nes tik ankstyvą pavasarį buvau susitikus. Dar tikiuosi ir kregždės vėl grįš, mat labai pagarbiai elgiamės su šikšnosparnių bei kregždžių pamėgtomis palėpėmis. T.y. ten netriukšmaujam ir iš vis nieko nedarom. Dalis gyventojų dar nepasirodė ir nepranešė apie save. Su visa pagarba žalčiams ir gluodenoms, prisipažįstu, kad mieliau aš jų nematyčiau. Nieko negaliu padaryt – kai žingsniuodama plikom kojom pamatau šliaužiantį padarą pirmiausiai krūpteliu. O paskui jau stebeilijuos kas ten – gyvatė ar žaltys. Labai nemalonus jausmas gąsdintis kas kart. Bet... na gi šventas gyvūnas tas žaltys, tai liežuvis neapsiverčia per daug burnot. Šiemet dar nesusitikau.

                      Ech, vis prisimenu kaip smagu vaikystėje būdavo sirgt. Galima neiti į mokyklą ir ištisas dienas knygas skaityt. Bet kažkas pasikeitė – kai dabar sergu nei skaityt gaunasi, nei dar ką veikt. Matyt sirgimo kriterijai kiti :D Niekas šalia lovos nestovi ir neaiškina, kad dar pagulėk, dar niekur neik, na dar dieną ar dvi lovos režimo ištverk :D Kažkaip apaugi žmogus visokiais darbai ir žodžiai „reikia“ ir nebelieka to malonumo sirgti :D 

Gegužė – sniegas, vynas ir pieno kokteiliai

Oi, tas pavasaris su savo gegužinėm… Galvą pametęs šėlioja. Snigo, lijo, vėjas ūžavo ir protarpiais saulė šypsojos. Visa tai – vieno pusdienio orai. Tfu, tfu, tfu didžiųjų šalčių išvengėm, visi sveiki ir gyvi liko. Dabar lyja. O tokie orai ir interneto modemui galvelę susuko. Įrašus kaip kokias silkes statinėn į aplankalus grūdau ir… daugelis aktualumo neteko kol atsirado galimybė į tinklaraščio vidurius įlįsti:D

Labai smagiai gyvenam. Tikrai. Tik bitutės neramina – šalta, vėjuota, į savus namus visos sulindę. Baisu ar maisto pakankamai turi, ar vietos užtenka. Tikrai labai, labai jaudinuos. Bet toookį moralinį pastiprinimą gavau vienoj bitininkystės parduotuvių. Pardavėja su užtaisu vidiniu ir daug meilės bitėms. Žiniom ir padrąsinimais bei visokiausiomis istorijomis pasidalino tai beveik skrajot pradėjau :D Nes, ką jau čia slėpt, specialistas gali būt geriausias, bet jei jau neduota dovana pradinukiškiems bitininkams patarinėt, tai neduota… Gaila, kad tas stebuklinga parduotuvė tolokai – Pakruojy. Labai gražus miestelis su turtinga istorija.

Ir dar vieną porciją ryžto bei drąsos dovanų gavom. Lankėmės Joniškėlyje esančiame vynuogyne, kurio savininkas dar ir lietuvišką vyną gamina. Važiavom specialiai – sodinukų. Prieš tai domėjausi, skaičiau ir rinkausi – kas, kur ir kaip. Gavom visko su kaupu. Lietuvos sąlygomis, svarbiausia tai vienkiemio pasaulio pakraštyje, prisitaikiusių augti vynuogių. Galimybę apžiūrėti kaip gi mūsų augalai atrodys (tikiuosi :D) po penkerių ir daugiau metų. Dar patarimų. Gerų ir su kaupu. Vyno rūsį apžiūrėjom. Jaučiu, kad tas auginimo ir vyno gamybos virusas manyje dar labiau išsikerojo. Nors… neįsivaizduoju ar gali būt labiau – ir taip mintis bei darbus kaip voratinklis apraizgęs :D Tikiuosi, labai tikiuosi, kad savą vynų asortimentą papildysiu ir vynuogių “kur prie ūkinių pastatų” vynu. O jei rimtai, tai iš veislinių, universalių bei tik vynui skirtų, vynmedžių uogų.

Per Pasvalį važiuojant, beje jo centre pirmą kartą buvau, net klyktelėjau iš džiaugsmo bei netikėtumo. Jei jau tiksliau – tai užbaubiau, kad reik stoti. Pamačiau iškabą “Pieno baras” :D :D Nežinau kiek tokių Lietuvoje dar liko, bet tikrai nedaug. Ir ne ten, kur tenka lankytis. Tai jau į šitą visu greičiu moviau. Prisiminiau ir kokie vaikystėje buvo skanūs pieno kokteiliai Kauno Laisvės alėjoje, ir koks smagumas išnyko Vilniaus centre. Ten jau gerokai suaugusi užsukdavau. Tai va – kainos nuostabios, mano kokteilis irgi labai skanus buvo. Truputį simboliškai pasirinkau – pavadinimu “Bitutė”. Įtariu, kad reikia kokteilinės dairytis ir namie pradėt plakt pieno-ledų-medaus kokteilį. Net seilė nutįso. Ir vėl velniškai gaila, kad nepakeliui Pasvalys, į nuolatinių marštutų trajektoriją nepatenka.  Nors, niekada negali žinot… Kai negali pasakyt kur būsi po savaitės, tai… nenustebčiau, kad ir kokioj Australijoj po metų atsidursiu. Beje, pasivaikščioti po Pasvalio centrą irgi buvo smagu – labai graži pakrantė. Dviese, neskaitant Mokos, važiavom ir net diskusija užvirė. Konstatuotas faktas – Lietuvoje miestai bei miesteliai gražėja ir tvarkingėja. Labai. Verta nepraleisti progos ir net jei aplinkeliais bei pagrindiniais keliais arčiau, užsukti. Nes jei nuoširdžiai, tai į Pasvalį, tik dėl smalsumo ir kyštelėjom nosis. Gal tik pro mašinos langą ir būčiau mačius, jei ne ta stebuklinga iškaba “Pieno baras” :D Ir šiaip, gyvenimo patirtis byloja, norisi įspūdžių ir praplėsto akiračio – suk iš pagrindinių kelių. Yra ką Lietuvoje pamatyt bei patirt, tikrai yra.

Plepesiai

Pasigavau gana rimtą akių uždegimą. Tokį, kur temperatūra kyla, skauda ne tik akis, bet ir galvą. Turiu pusdienį, kad kažkaip atsigaut. Tenka griežto režimo laikytis. O kai negali nosies laukan kišti ir reikia sėdėt prieblandoje nesinaudojant kompiuteriu, neskaitant ir t.t. labai kyla noras... parašyt ką nors, perskaityt, susiūt ir pan. Net visur dulkes nušluostyt ir išsiurbt :D Daryti viską, ko negalima :D Bet rimtai, tai kaip žmogui ištvert nieko nedarant, a?

O dabar apie kasdienybę mūsų. Blogumus ir negeroves – gi sugadinom Mokai gyvenimą. Atrodo, kad galutinai ir negrįžtamai. Buvo laimingas miestietiškas šuva – namie foteliuke parpdavo, po vietinius miškelius lakstydavo, net ir į lauko kavines drauge užsukdavo. Džiaugdavosi kartu visur keliaudama (o važinėjam mes daug, labai daug). O po to laimės protrūkis grįžus namo – į butą.  Ką turim dabar? Grįžus į miestą – labai nelaimingą ir liūdną šunį. Ir visai nesidžiaugia kai jau į savo rajoną įsukinėjam, priekaištingai žiūri – „o tai čia ko prisireikė?“. Tik link vienkiemio artėjant džiaugsmo dainos mašinoj pasigirsta.  Dainuoti ir niurnėti, taip išsakant savo nuomonę, tai ji moka. Ir nemaišyti su lojimu, visai nepanašūs garsai :D Pirmaisiais metais vienkiemyje tik šalia mūsų laikydavosi, uodegyte dirbo. Po metų bent jau kai lauke būdavom savarankiškai aplink šmirinėjo. Dabar atsirado nauja komanda – „Namo“. Naudojama vakare šunį vidun pasikviesti. Nusprendė Moka tvirtai ir rimtai – jos namai vienkiemis. Ir ne kitaip. Bute tik svečiuojasi, o tiksliau po lova lindi ir vis nepamiršta pasiskųsti kaip jai ten negera. Aš jau seniai mintiju kaip čia darbą susikurt, kad niekur iš vienkiemio nereiktų važiuot. Na, į svečius ar šiaip prasiblaškyt, bet tik ne darbiniais reikalais... Tai matyt, dar vienas motyvas vis tvirčiau ta linkme judėt...

O vakar gan rimta dilema kilo. Žydi pienės, pievelės geltonuoja. Vaikščiojau su kibiriuku ir svarsčiau – ir vyno norisi, ir bitutės pienes mėgsta :D Pasirink žmogus kas svarbiau :D Sprendimą priėmiau tokį – pėdinau kuo toliau nuo namų ir rinkau ten, kad prie aviliukių žiedai bitutėms liktų. Rinkau nedaug, mažam kiekiui vyno – likusieji žiedai bitėms. Po keletos dienų vėl rinksiu – nedidelį kiekį ir dar vieną receptą išbandysiu. Čia, kad ir bitėms, ir man gerai būtų :D Sėdžiu aš prie avilių kasdien ir vis neatsistebiu, koks nuostabus gyvenimas ten vyksta. Šiandien pas mus šaltoka ir vėjuota, tai iš tik pavienės bitės išskrenda iki gertuvių vandenėlio parsinešt. Tikiuosi maisto turi pakankamai prikaupę ir ramiai sulauks orų pagerėjimo.