Pagyrūnų dejonės

Oi, teisi ta liaudies išmintis, kuri byloja, kad pagyrūnams gerai nesibaigia. Skaudžiai teisi. Savo kailiu išbandžiau. Dar prieš savaitę draugei intensyviai gyriausi, kad jau pusantrų metų net stipresnės slogos neturėjau. Suprask, va ką vienkiemis daro. Ir šiaip iki šiol sirgdavau tik tais gyvenimo etapais kai darbas kabinetinis ištikdavo. O jau sodybai gyvenime atsiradus tai nei laiko nei poreikio ligoms. Ir kuo čia tas mano didžiavimasis baigėsi? Lengva atspėt – ketvirta diena su temperatūra lovoj voliojuos. Dar ir oras toks, kad tuoj valties reiks – lyja be perstojo. Visi mano sodinimo ir sėjimo planai su vandeniu nuplaukę. O darbų prisikaupę tikros marios, beveik daugiau nei vandens aplinkui. Gi ir obelys pagaliau pražydo... galima būtų lėkt į daržus ir gėlynus, iš šiltnamio daigus išbogint ir jau žydinčius pomidorus žemėn sukišt. Planuok neplanavęs – peršalimas su oru susivienijo ir nieko neleidžia daryt. Daugiau nesigirsiu kaip čia aš niekada nesergu ir laiko tam neturiu, nes gi gyvenimas taip sparčiai laksto, kad gulinėt nėra kada :D Tikrai, daugiau nesigirsiu :D

                      Bet pas mus pagaliau, o pagaliau, gandras – viengungis grįžo. Gandralizdžio jam nereikia – sode, ant ūkinių pastatų ar trobos stogo nusnaudžia. Toks savas, vis pakleketuoja. Į kompaniją šiek tiek keistiems vienkiemio gyventojams :D Tie, kur poromis, ir taip turi kur dėtis, o mes va išdidžiai – viengungį turim. Kai kažkas paklausė apie pastoviuosius vienkiemio gyventojus, net pačiai juokas paėmė. Tai gi, neskaičiuojant dažnų svečių iš miško, pas mus įsikūrę: ciucė, bitučių kol kas dvi šeimos (labai tikiuosi plėstis), gandras-viengungis, kielės nieko nebijančios ir beveik naminės, šikšnosparniai, žiemą žebenkštis gyveno, bet dabar turbūt išsikraustė, nes tik ankstyvą pavasarį buvau susitikus. Dar tikiuosi ir kregždės vėl grįš, mat labai pagarbiai elgiamės su šikšnosparnių bei kregždžių pamėgtomis palėpėmis. T.y. ten netriukšmaujam ir iš vis nieko nedarom. Dalis gyventojų dar nepasirodė ir nepranešė apie save. Su visa pagarba žalčiams ir gluodenoms, prisipažįstu, kad mieliau aš jų nematyčiau. Nieko negaliu padaryt – kai žingsniuodama plikom kojom pamatau šliaužiantį padarą pirmiausiai krūpteliu. O paskui jau stebeilijuos kas ten – gyvatė ar žaltys. Labai nemalonus jausmas gąsdintis kas kart. Bet... na gi šventas gyvūnas tas žaltys, tai liežuvis neapsiverčia per daug burnot. Šiemet dar nesusitikau.

                      Ech, vis prisimenu kaip smagu vaikystėje būdavo sirgt. Galima neiti į mokyklą ir ištisas dienas knygas skaityt. Bet kažkas pasikeitė – kai dabar sergu nei skaityt gaunasi, nei dar ką veikt. Matyt sirgimo kriterijai kiti :D Niekas šalia lovos nestovi ir neaiškina, kad dar pagulėk, dar niekur neik, na dar dieną ar dvi lovos režimo ištverk :D Kažkaip apaugi žmogus visokiais darbai ir žodžiai „reikia“ ir nebelieka to malonumo sirgti :D