Žiemos voratinklis

Kai dangus apsiniaukęs, oras net pilkas nuo darganos, o pavasario žaluma dar toli, krūmokšnių šakelės primena voratinklius. Vienos su kitom susipynę, susiglaudę ilsisi ir laukia sprogimo.  

Linas, siuvinėta rankomis. 24x19x7 cm.

Miškinuko

Vakar Mokai buvo puikioji diena. Man prisireikė kankorėžių. Lapuočių miške sausio mėnesį :D Vaikščiojom abi, maklinėjom, o kankorėžiai tik negausių eglių palubėse sukabinti. Niekaip nepasieksi, tik galvą užvertęs spoksoti gali. Teko namo pėdinti tuščiomis kišenėmis. Bet išeitis visada yra – pasiguodžiau R, suintrigavau ir... Moka turėjo smagumą – dar vieną pasivaikščiojimą po mišką. O aš kankorėžių. Tik fotosesijai jau per vėlu buvo. Tikėjausi saulėto ryto ir puikaus apšvietimo. Deja... Nuo stogų net pasipliaupdamas bėga vandeniu pavirtęs sniegas, dangus užsiraukęs, bet niekas negali sugadinti šeštadienio ryto. Ypač kai tave juokina savas šuo. Lendant iš po stogelio prie durų kaptelėjo Mokai didelis, didelis lašas. Po to geras penkias minutes įrodinėjau, kad čia ne lietus. Užsispyrė šunė, kad niekur ji iš po stogo nelįs ir pasivaikščiot neis, nes gi lyyyyja :D

Žalsvumai nuotraukose vargiai įžiūrimi, bet... tra da dam pristatau miškinuko dėžutę. Befotografuojant taip mišku ji, nuo kankorėžių, užkvipo, kad man pačiai net vaidentis miško gyventojai pradėjo :D

15x15x8 cm. Linas, siuvinėta rankomis.

Žiedai

     Va koks gražumas namuose. Dovanų gavau prieš savaitę tai visą laiką ir sukau aplink ratus – ar jau, ar jau, ar jau... o dabar nuo šviesios palangės ant ne taip gerai apšviesto stalo persikraustė. Ir jau net tik apžiūrinėju, bet ir nosį vis kaišioju – kvepia!

           Net nežinojau, kad taip to žydėjimo pasiilgau :D

Ne visaip taip, bet irgi neblogai

Aš jau prieš savaitę (atrodo...)  džiūgavau kai elektra dingo. Paskui įdėmiai perskaitėm atsiųstas žinutes ir iš anksto planavau šiandien dieną. Elektros nėra- darau itin smagius dalykus. Atsikeliu rytą – yra elektra. Sveika, gyva, lempelėmis pliskina ir šaldikliu burzginasi. Tai kavą gerdama dar įdėmiai mintijau, kaip čia taip... Atšaukt visus smagius dalykus? Bet, kad ir reikalingi – šiltnamį sniego prikasti seniai ruošiausi. Vis tokios, vat tokios, legaliai nuo darbo namuose  išvaduojančios, dienos laukiau. Ir ką, dabar nekasti, nesilinksmint? Pasitariau su savimi, Moką pakalbinau ir  vis gi pasidarbavau kastuvu. Dar buvo suplanuotas šakų sudeginimas ir maisto ruošimas ant laužo. Bet pietums skirta mėsa taip ir liko šaldiklyje, pamiršau ištraukt...

            Po lauko darbų grįžtu – na gi nieko tai elektrai nenutiko. Kad ją kur... O aš, maloniai pajudėjusi, taip tikėjausi atsisėsti prieš lango, knygą atsiversti ir nesijaudinti, visai nesijaudinti, kad nieko neveikiu. T.y. nedirbu... Rezultatas aiškus – dauguma darbų nakčiai liko :D Taip neplanuotai.

            O aš galiu pateikti vienos dienos, kai užpakalis nuo kompiuterio ir dėžučių ilsėjosi, apžvalgą:

            Šiltnamin be Mokos kojos kelt nesinorėjo. Mulčo sluoksnyje gyvenvietė susikūrusi. Urveliai, urveliukai ir dar mažyčiai urvelyčiai. Moka iš laimės nuo vieno prie kito šokinėjo ir nusprendė, kad per daug jų čia, nebeįdomu kai tiek. Po sniegu peliukams šilčiau bus :D

            Kam reikia išsikapsto ir apsnigtus obuolius.

            Urvai ir urveliai bei jų gyventojai sode bei darže prisitaikę visoms gamtoms išdaigoms.

            Sniegas labai geras daiktas, ramybės į dūšią atneša. Nes aš jau po Naujųjų, kuomet atlydys daržuose siautėjo, bandžiau naują daržą susikast. Nekantrumas buvo užvaldęs. Dabar balta aplink – nieko aš kasti nenoriu, žiema mėgaujuosi.

Kadangi ilsėjosi ne tik sėdimoji, bet ir smegeninė, kuriai lyg ir baigėsi krizė pavadinimu „o jojoj, gi nieko nenuveikiau, o metų tai jau tiek“,  susidėliota apžvalga tokia:

Mokytis. Vėl. Tyrinėju Coursera siūlomus kursus ir ruošiuosi. Beje, pernai mokiausi veterinarijos, tai praktiškai labai pravertė įgytos žinios. Gal teisingiau supratimas. Prieš tai net keletą kursų Auksarankių akademijoje išklausiau/atlikau/išbandžiau. Mmm... na dar vieni mokslai universitete irgi neblogai būtų, bet kol kas renkuosi tai kas nekainuoja ir įveikiama nuotoliniu būdu.

Kodėl aš taip ir nepradedu verslo? Tokio amatiniško, kuriam vystyti vienkiemis pati tinkamiausia vietą. Ir tas retorinis Kodėėėėl? tai tik sau skirtas. Nes niekas kitas ir neatsakys. Neaišku kodėl bijau. Nors lyg ir nedaug ką prarast yra. Bet... gal neapsimokės, nepavyks. Oi, nekenčiu bailių ir abejotojų, bet save kažkaip reikia mylėt :D Ar ne?

Dar vakar iškėliau klausimą – malonumą knistis bibliotekose bei knygynuose, pasinerti į stirtas knygų ir nenorėti jų užversti fetišizmas ar ne? Buvo balsuojančių, kad taip...

Vis bandau kokią naują liaudies dainą išmokti. Sako, kad visos jos apie alų, vyną ar šiaip karo. Peržiūrėjau savo repertuarą – tikrai pastaruoju metu tik tokias ir išmokau. Sumintijau, kad tada jau reik kokią raudą susirast. Bet tada sako, ne... atseit man prie veido raudos netinka. Vadinasi gyvenu tikrai gerai :D O kai prisimenu Dzūkijoje girdėtas raudas tai... sunkiausias dalykas buvo šermenyse nesusijuokti. Ką galvoji tą ir giedi arba kai po pusvalandžio saldumų pritrūksta karti tiesa išlenda: „Na ir durnas buvai kai degtinę gėrei“, „Pragėrei mano žiedą, nevidone“ ir t.t.

Visi didieji pokyčiai prasideda „Rytoj“. Geriausiai „Rytoj ryte“, bet aš tai gi žinau, kad rytais niekas neprasideda. Per anksti pradžioms, jos irgi turi pabusti, išsirąžyti, gal dar ir prasimankštinti (kodėl gi ne... bet sportas tai lyg ir nuo pirmadienių prasideda?), kavos pora puodų susiversti, internetan užsukti. „Rytoj“ visada realiau negu „ryte“.

Ir, dėėėėmeeesio, mano metų atradimas. Na, metai tai tik prasidėjo, tai gal bus ir geresnių, didesnių. Bet džiaugiuosi. Nereikia išsiritus iš lovos galvoti „vaaaje, ojojojoj jau 10 ar 11 valandų, o aš nieko dar nepadariau“. Jokios panikos, savigraužos ir saviplakos. Prasikrapštot akis ir išdidžiai klausiat aplink tupinėjančių vyturių „nuo kelių dirbi?“ „kiek valandų jau dirbi?“. Tikėtinas atsakymas – viena ar dvi valandėlės. Tai gi aš, jei skaičiuoti nuo vidurnakčio, tą parą jau daugiau prie darbų praleidusi būnu. Galiu didžiuotis ir džiaugtis, dar iš lovos neišsiritus jau dalį darbų įveikus :D Gudriai aš čia susidėliojau?

Pusiaužiemis

Kalendoriuje rašoma, kad šiandien pusiaužiemis. Tai gi sveiki sulaukę. Pusdienį net ir saulutė šypsojosi, o vėliau rūkais mus apgobė. Tokiais, kai nieko tolumoje nesimato ir rodos sniego baltuma pakilusi ir sieną sudariusi, prieš akis stovi. O aš ryte pamintijau, kad prasidėję metai itin daug svečių dovanojo, nors net ir pirmasis mėnuo nepraėjo. Net nežinau kaip čia taip gavosi, ar mintys transformavosi, kad maisto šiandien priviriau... tarsi dar pulko lauktumėm :D Tris dienas tą pačią sriubą srėbsim ir cepelinus su varške dorosim arba pusiaužiemo meškomis virsim. Reik galvot prieš puodan produktus kraunant :D

            Sugadinom Mokai puikiuosius atsiminimus. Prieš ketvertą metų, kai abi buvom jaunesnės ir vikresnės, dėdavau šuniui petnešas ir pasileisdavom. Ar pabėgiot, ar prie dviračio šuns pavadį rišdavau. Neseniai ištraukiau ir tiek džiaugsmo Mokai buvo... O petnešos tai automobilinės, segimui prie diržų pritaikytos. Tai ir nusprendėm, kad pagaliau šuo turi saugiai bei gražiai mašinoje keliauti. Įsižeidusi šunė, akis vartė, nuskriaustą vaizdavo, bet rodos jau suprato, kad judėti po saloną net ir su petnešomis gali. Svarbu staigių judesnių nedaryti. Bet kol kas... neatrodo toks smagus dalykas. Nieko, kai susies su kelionėmis vėl pavirs pačiu, pačiu geriausiu daiktu :D

            O aš jau maišelius nuo indelių su žemėn sukištomis sėklomis kiloju, vėdinu ir murmu, kad nedygsta. Nors ir žinau, kad dar ne laikas. Sudarinėja sąrašus sėklų, kurių trūksta ir mąstau ką naujo, nebandyto šiais metais verta sodinti. Ir ko jokiu būdu žemėn nekišti. Pav. nesvietiškai karčių antilinių melionių. Nors vaizdas tai gražus, bet ragauti niekam nesiūlau. Ar čia tik pas mus tokia nevalgoma bjaurybė užaugo?

Civilizacijos netekimo laimė

Šiandien linijas tvarkantys elektrikai turėjo žagsėti, raudonuoti, čiupinėtis užkaitusias ausis ir visaip kitaip jausti, kad džiūgauju. Visą dieną niekaip negalėjau atsitokėti iš laimės – nebuvo elektros! Ir ko čia taip krykštauti? O gi pateisinama proga nedirbti prie kompiuterio. Mat pastaruoju metu visiškai išnyko riba tarp laisvadienių ir darbadienių. Viskas susiliejo į vieną ir čia te tau. Toks džiaugsmas – galėjau, sąžinei nekamuojant, sėdėti prie lango ir skaityti knygas. Nes kitiems darbams arba šviesos per maža arba kompiuteris reikalingas. Žiūrėti į kąsniais krentantį sniegą ir svarstyti ar neužpustys kelio. Gaminti maistą ir gerti kavą. Spoksoti į sode besibūriuojančius paukščius. Pavaikščioti po apsnigtą kiemą. Ir niekur neskubėti. Ir kuo gi ne laimė tokia rami ir lėta diena. Išskirtinio poilsio pliūpsnis. Jaučiu, kad energijos kalnus prikaupiau. Ir labai nusiminiau, jog elektros tiekimas atnaujintas anksčiau nei planuota :D

            O, kad jau apie elektrą tai dar vienas blogis į gerą išvirtęs. Ilgai pūškavęs, keistus garsus leidęs į neveikiančios buitinės technikos dausas iškeliavo elektrinis arbatinukas. Pagailėjau ir pagaliau... geriu specialiame kavinuke virtą kavą ir galvoju kiek gi laiko neprisiruošdavau tokiems dalykams. Įkvėpimo pagauta net ir arbatžoles ne puodelyje plikinu, bet mažame arbatinuke. Jei ne gedimas niekada nebūčiau susiruošusi. Dabar svarstau ar tikrai man reikia naujo elektrinio arbatinuko... hm...

            Ir taip smagiai, smagiai vakare, kai jau turime elektrą ir šviesą dėliojasi rytojaus darbai ir norai. Pradėtas dėžes norisi kuo greičiau baigti. Ir dar knygą perskaityti. Ir dar... oi visko aš noriu :D

Pavasarinė viduržiemo meška

Pavasarinis oras rauna  stogą. Norisi po laukus ir miškus bastytis. Taip su Moka ir padarėm. Po purvynus ir apšąlusius keliukus paklampojom. Žebenkštį susitikom ir pagailėjau jos, kad gi kailiukas tai žieminis ir tokį sausį nebeužsimaskuosi baltai pasipuošus. Dviratį išsitraukiau ir rimtą, tvirtą zuikį pagavau. Jau apžiūrėjau kokias žoles vakare į maistą krausiu. O kad daržuose nieko sėt dar negalima vienkiemyje likusius kambarinių gėlių vazonus pakilojau, pasukiojau ir vietom sukeičiau. Šeštadienio proga meiliai nužvelgiau iš bibliotekos parsigabentų knygų krūvelę. O namuose kvepia alumi – didžiulis puodas ant krosnies kunkuliuoja.

Moka net po pasivaikščiojimų namo eiti nenorėjo ir viena pasilikusi gan ilgai į mišką spoksojo, varnas vaikė ir nosį žemėn įrėmus visokiausiais kvapais mėgavosi. Sakau, gi, tikra pavasarinė nuotaika. Aš kompiuterį, su visais darbai, kuo toliau nukišus dėžių brėžinius, piešinių eskizus užguliau ir jaučiu, kad gi viskas gerai ir puiku.

O čia mažo, mažutėlio berniuko dėžutė. Pagal susitarimą užrašus uždengiau. Linas, siuvinėta. Ir dydžio rimto 25x25x15 cm. Rekordininkė beveik. Jei dokumentų dėklų neskaičiuosim.

Įsisukau

Vienkiemyje pavasaris. Ne kitaip – balos, balutės, sniego ir ledo likučiai. Darže žalios petražolės ir raudonėliai. O man norisi krapų dairytis :D

Ir pagaliau, grįžau į normalų būvį. Kai tik dirbi ir skaitai. Dar retkarčiais iki virtuvės nusigauni, nes valgyti tai reikia. Ir padaryti ir su ryti. Bedirbant dar daugiau idėjų bei minčių kyla, o jau ratas kai įsisuka sunku sustoti.

Ir taip čia smagiai su visom skryniom, kuparais, knygomis apie senuosius baldus ir dar nuotraukomis užsikroviau, kad nesinori ne tik stabdyti, bet reikia garsiau apie tai rėkti. Ko čia šūkauti? Nes buvau išvadinta giminių taikytoja. Iš netikėtumo net išsižiojau, nes tikrai esu pats netinkamiausias žmogus tokiems įvardinimams. O gi viskas paprasčiau. Kaip padalinti vieną močiutės skrynią penkiems vaikams ir pulkui anūkų? Kai ta skrynia ne tik, kad viena, bet gi dar ir didelė, ne pas kiekvieną namuose telpa. Galima ją pagal grafiką po visų namus vežioti ir galima... mažą kopiją namuose pasitupdyti. Visi laimingi, po dalelę skrynios turi. Ir aš laiminga jas darydama :D Dabar visokius vyrių ir apkaustų variantus bandau :D

P.S. ar žinot, kad prie skrynių neretai ir prieskryniai būdavo – tokios mažos dėžutės smulkiems ir labai reikalingiems dalykams susidėti :D

Skrynia, o kas gi dar

Štai dar viena skrynia. Jei jau tiksliau – sumažinta 1860 m. egzemplioriaus kopija. Tą pačią A.Keturkos knygą tyrinėju. Lietuviškas linas, augalinį motyvą siuvinėjau. Nieko, o nieko neišsigalvojau – kaip buvo taip ir nupiešiau su adata. Net ir vazonėlį tinklinį.

Siuvinėjimas labiau faktūros priduoda, kompaktiškesnė dėžė dailiau atrodo. Ir esu giliuose pasvarstymuose – juk ant senųjų skrynių dažų potėpiai kuo puikiausiai matosi ir savitumo priduoda. Tai gal nereikėtų vengti tokių dalykų ir kopijose? Šį kartą mažesnė dėžutė 19x9x10 cm.

Oi, liga tos skrynios. Metas sudėtingas konstrukcijas išbandyt.

Apie sėkmę

Sakoma, kad yra žmonių, kuriuos bėdos pačios susiranda. Lovoj gulėdami koją sugeba susilaužyti, nosį krapštydami pirštą išsisukti ir pan. Kartais pagalvoju, kad čia apie mane :D Nes vakar, sausio 7 d., vienkiemio virtuvėje į pirštą cvaktelėjo… širšių vilkas. Čia tas įspūdingų matmenų padaras, kuris gelia tikrai skaudžiai. Net ir nebežinau ką čia apie tą savo sėkmę sakyt, nes ir antrą dieną pirštą sopa. O aš buvau tvirtai įsitikinusi, kad lubos, skirainčios mus nuo palėpės su jos gyventojais tikrai labai sandarios, geros ir t.t. Turbūt tai ne visai tiesa. Kaip ir tikėjau, kad vasarą visus skraidūnus išnaikinom. Beje, baigė niekadėjas gyvenimą Mokos pilve. Pačiupo, užsimiegojusį, ir prarijo. Beveik kaip etatinė varlė :D

Skrynios, skrynios, kuparai

Oi, labai man patinka senosios skrynios ir kuparai. Vieną net ir vienkiemyje radom, buvusių šeimininkų į ūkines patalpas nubogintą, skarda apkaltais kampais. Miltus ir grūdus jame laikė ir į namus jau nebeįsileido. Graudu šiek tiek. Bet gi mums liko kaip geras daiktas :D

Ir turėčiau aš tų skrynių, kuparų kokį šimtą. Na gal mažiau... Jei tik pinigų ir vietos tam užtektų. Sumažintas variantas nei kiek ne prastesnis. Ir ko čia jam kuklintis – patalų ar drobių neįkrausi, bet visokiausių svarbių daiktų prikišti galima. O ir kraitis šiais laikais jau nebe rietimais skaičiuojamas :D

Originalus paveikslėlis paimtas iš A.Keturkos knygos „Spalva lietuvių liaudies baldų puošyboje“. Vat taip jis atrodė. Ir dydis visai rimtas 122x70x72 cm.

O čia mano interpretacija, gerokai mažesnė 24x14x16 cm. Lietuviškas linas ir tekstiliniai dažai. 

Manau, kad siuvinėtas skrynios dekoro motyvas gražiau išrodytų, todėl savo dėmesio laukia ir toks bandymas :D

Pradedam naujus metus

Su Naujaisiais visus. Žinau, kad iki Trijų Karalių dar galima sveikinti, todėl ne itin vėluoju. O pasiteisinimai neatremiami – pūgos bei vėtros. O kur dar šventės...

Manau, kad vienkiemiui metai bus išskirtiniai, nes pradžia tikrai neįprasta. Pasileidau ir atsileidau tarp Kalėdų ir Naujųjų. Ir dar po jų keletą dienų. Taip, kad peržvelgus tą laikotarpį plaukai pasišiaušė ir lengva panika apėmė – tai gi nieko nenuveikiau. Jei neskaitysim kelionių, tvarkymų, maisto gaminimo, svečių ir įklimpimo į knygas. Nors sakiau, kad šiemet tikrai nedarysiu jokių darbų sąrašų, planų ir panašių dėliojimų į grafas bei lentynas, teks. Ir labai rimtai susikaupti tam darbui, nes jau tiek visko prisikaupė, kad nebežinau nuo ko pradėti ir kas gi čia skubiausia. Tikrai neįprasta :D . Ir dar sunku įsivažiuoti. Antra diena vis krutinu tuos darbus bei darbelius, bet tempas lėtokas. Reik liautis iki paryčių knygas graužti :D

Dar vieną metų pradžios išskirtinumą gamta dovanoja. Naujųjų išvakarėse užpustė. Kuo rimčiausiai – kelio vietoje net virš kelių sniego būta. Tik spėjo lietus šiek tiek nutirpdyti ir vėtros užpuolė. Tokios kai naktimis sunku užmigti ir su baime lauki ar nenuskries namo stogas, ar aviliai nenukentės, ar automobilis liks sveikas. O dabar sninga. Ir vėl gi ne šiek tiek, ne truputėlį. Taip, kad kelias dingsta. Šiemet dar nebuvom iš namų išvažiavę ir artimiausiomis dienomis, spėju, net ir norint nelabai pavyktų. Viskas kol kas neįprasta, nepaprasta ir... nuoširdžiai tikiu, kad tai bus išskirtiniai metai. Kaip kitaip kai viskas netradiciškai bei netikėtai.

O, kad jau šiais metais kol kas jokiais dideliais ar mažais darbais pasigirti rodau prieš Kalėdines  natūralios vilnos šlepetaites :D