Džiazo ritmu

Džiazo ritmu vinguriuoja dūmai iš keptuvės su užkandžiais, meiliai apžiūriu naminio vyno ir alaus talpas sandėliuke, dar neskaitytų knygų krūvelę ir tęsiam improvizaciją! Muzikine tema. Beklausydama įrašų ir „dedu“ tuos savo mintijimu „ant monitoriaus“ – miestietiškos kultūros šakas ir kamienus iš savo smegeninės. Klausydama džiazo prisimenu įvairių miestų barus, kai kuriuos juose sutiktus žmones, paryčių gatves bei susibūrimus prie užsidarančio baro durų. Kartais vyną, kartais alų, cigarečių dūmus ir improvizacijas gyvenimo tema. Ką jau čia slėpt – miestai ir jų užkaboriai suformavo, tebeformuoja ir gal dar perlipdys mane kaip žmogų. Ir toks keistumas apima, kad bėgant metams lenda iš visų kampų pamiršti dalykai. Tikiuosi, kad gal dar ne senatvinis marazmas mane puola. Ir čia ne prie ko knaisiojimosi savyje procesai. Tik bėgant metams vis labiau imu vertininti tuos seniai, seniai gautus ir nevertintus dalykus. Pavyzdžiui muzikinį išsilavinimą su visasi atspalviais – užknisančiomis repeticijomis, senų subraižytų plokštelių perklausomis ir sėkmėmis bei nepavykimais. Beje, vienas labiausiai „užkabinusių“ mano vaikstės muzikinių dalykų buvo Boriso Godunovo arija, kurią klausėmės muzikos mokyklos Muzikos teorijos (o gal istorijos... nepamenu kaip mano mėgstamiausios pamokos vadinosi) pamokose. Ir vis ieškau, ir ieškau kas gi ten tuo bosu dainavo. Siunčiuosiu, perkuosi, klausau ir... nerandu. Vis ne taip skamba. O gal mano prisiminimai mane klaidina. Juk dešimtiems daug kas atrodo/girdisi/uodžiasi ir t.t. kitaip nei trisdešimties.

Tai, kad jau džiazo ritmu tai ta tema ir toliau vartaliojuos link planų, ketinimų ir susiruošimų. Kadangi gitara prieš nemažą skaičių metų gyvenimą baigė vienos fotosesijos metu, gimsta kiti planai. Vis dažniau prisimenu mamos namuose likusias kankles. Ir paaugliškas svajones jomis metalo ar pankroko ritmus suskelt. Na, neįžeidžiant šios muzikos gerbėjų, ritmai ne itin sudėtingi ten :D O vat muzikinių improvizacijų pasiilgau iki negalėjimo. Net nebesvarbu daros, kad tos kanklės nederintos tikrai įspūdingą metų skaičių. Kažkaip galvoju, kad prie naminio serbentų vyno taurės, jomis galima būtų visai neblogai improvizacines melodijas pavinguriuot. Ir dar pabaigai švietėjiškos didaktinės veiklos įvest – kanklėmis ne tik polkutės, kepurinės ir dainos apie anteles grojamos :D Antrais ar trečiais mokymosi metais jau ir Mocartas už ausų griebiamas :D Ir net liaudiški kostiumai su kaspinų karūnomis neprivalomi :D Vat taip. Tokia lietuviška L.Armstrongo versija galvoj pradėjo skambėt. Lietuviškam lietuviško vyno rūsy lietuviška improvizacija džiazo ritmu :D Ir mano lietuviškai prarūkytas užkimęs blasas su gebėjimu „traukti natas pro šoną“ visai nekenksmingas. Nebent serbentai išsigandę kitais metais nederės. Teks vasarą dar ir pienių vyną gamint. Džiazo ritmu.