Išnaršiau vienos iš Vilniaus
bibliotekų lentyną su naujai gautais leidiniais. Išknaisiojau knygų lentynas
namuose, patikrinau krūvas tų, kurios jau nebetelpa į sąlyginai tvarkingas
eiles. Dar pakilojau skaitinių
sandėliuką šalia lovos, po lova, keletą egzempliorių WC. Ai, dar į knygyną
užsukau, kad savo norus ir pageidavimus sukonkretinti. Ir atradau tokį keistą
dalyką – mane dominančios literatūros lankas papildė dar viena sritis. Tai yra
baisus reikėjimas literatūros apie sodą, daržą ir gėlės :D Toks, kad kartais
rimta dilema iškyla kokią knygą dovanų užsisakyti. Beveik spygauti pradedu
antikvariate, dėžėje kur visos knygos po litą, radus leidinuką pvz. apie
svogūnines gėles. Tai gi smagu, labai smagu žiemos vakarais vartyt ir skaityt
literatūrą apie augalus. Ir dar su
paveiksliukais gražiais. Nes šiaip gi nėra kitose mano knygose tų gražumų.
(Nors, vat ir apsimelavau – archeologija toks šaunus mokslas, kad leidiniai dažniausiai
pilni foto, brėžinių, žemėlapių ir pan. iliustracijų :D ) Na, o pavasariui
atėjus juk viskas kaip visada – kiek jėgų bei laiko užtenka ar noro būna.
Nepriklausomai nuo protingų sodininkų-daržininkų knygose išdėstytų patarimų.
O tas knygų peržiūrėjimas ir
bibliotekos lankymas (vargšė mano piniginė nepajėgi patenkinti knyginio apetito
:D ) gan dažnas dalykas. Nes kaip gi važiuosi į vienkiemį skaitiniais
neapsirūpinęs. Tai vis kraunu knygas, kraunu į krepšį ir po to labai protingai
ant viršaus drabužių sluoksnį uždedu, gerai užmaskuoju ir persikreipus tempiu į
mašiną bei iš jos. Kaip gali kam nors
paaiškinti, kodėl važiuojant dviem savaitėm reikia mažiausiai keturiolikos
knygų. O reikia. Tikrai reikia. Vien mintis apie skaitinių badą sukelia siaubą.
Ir tie mano pasižadėjimai nenaktinėti iki paryčių - nieko verti. Šventas
reikalas, sakyčiau, knygą prieš miegą atsiversti, paskaityti. O dar geriau būtų
ir miegui laiko pasilikti :D
Ir kas kart apie knygas ir
bibliotekas pagalvojus mintiju, kad kada nors gražinsiu skolą toms nuostabioms
lentynoms, kurios vadinasi “Knygos ieško namų”. Bent jau toje bibliotekoje, į
kurią dažniausiai užsuku, tokia yra. Ir nors retai, bet ten pasitaiko toookių
egzempliorių, kad čiumpu ir atsidžiaugti negaliu. Tiesa, imu net jei tai labai populiarios
lengvosios literatūros (keistas apibūdinimas gavosi, bet manau aišku apie ką
čia :D ) egzempliorius – būtinai priglaudžiu ir padovanoju tokių knygų mėgėjai.
Žinau, kad vėliau ji skolins arba dovanos kitiems ir tas leidinys pabuvos dar
ne vienuose namuose. O kartais, radus išrikiuotą eilę vertingų senų leidinių
graudumas apima. Nežinau kodėl, bet įsivaizduoju anapilin išėjusį knygų
šeimininką ir jo palikimą tvarkančius paveldėtojus. Tai va – kai pas mane
netyčia ar tyčia atsiras po kelis egzempliorius knygų – būtinai nešiu ir dėsiu
į tą nuostabią lentyną, kad knygos rastų naujus namus.
Kartais nuėjusi į grožinės
literatūros medžioklę (manau tai taikliausias
apibūdinimas, kai tos įstaigos gauna tiek mažai tiek kiekiu, tiek įvairove
naujų leidinių) bibliotekoje pagalvoju, kad dirbti jose aš taip ir nepamėgau. Vienintelė
išimti studijų metais buvo MAB (Mokslo Akademijos biblioteka). Gal dėl to
sąlyginio uždarumo ir privatumo, gal dėl galimybės rūkyti šalia esančiame
balkone…. Na ir kontingento, sakyčiau, linksmo. Vienas gerokai garbaus amžiaus
profesorius, kasdien prie savo staliuko lygiai 14 val. pradėdavo knarkti. Ir
taip, kad langai drebėdavo. Dalis skaitytojų kikendavo, kita dalis
kraustydavosi kur nuošaliau dirbti. Na, o tretieji bandydavo ignoruoti triukšmo
šaltinį. 16 val. vyriškis garsiai nusižiovaudavo, nunešdavo knygas darbuotojai,
pasiguosdavo, kad šiandien gerokai padirbėjo ir pavargo. Na, ir rimta veido
išraiška išeidavo namo.
Kokį pusmetį lygiai
vidurdienį prie skaityklos durų subildėdavo puodai ir pagyvenusi moteris tyliai
pravėrus duris pakviesdavo savo vyriškį pietų :D Kur jie pietaudavo nežinau,
bet po pusvalandžio profesorius (taip jį žmona ir šaukdavo) grįždavo
patenkintas ir toliau įsiknisdavo į literatūros kalnus. Kai paskaičiavau, kad
nuo to laiko praėjo daugiau nei dešimt metų… Įdomu, ar dar kas nors iš tos
lankytojų kartos užsuka į biblioteką...
Ir pabaigai – vieni smagiausių
mano knyginių atsiminimų tai eilės prie WC vaikystės namuose. Turėjau įprotį
ten skaityti ir užsimiršti. Pradžioj į duris pradėdavo belsti mama, o po kurio
laiko ir katinas kniaukimu skubinti. Vis gi gera, kai gali pasinerti į knygą ir
apie nieką kitą nebegalvoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą