2013 m. rugsėjo 12 d., ketvirtadienis

Obuoliukai, obuoliai







Žiūrint į obuolius reikia sakyti “sūūūūūris”. Obuolinis, rūgštus arba saldus – pagal skonį. Obuolienių dar nuo pernai liko, o pyragų kepimas hm… Na tris kart per dieną juos krosnelėn kišant vis tiek obuolinio derliaus nesudorosi :D Ir sakyčiau, jų ne tik, kad sode ženkliai nesumažės, bet ir iš namų neiškeliaus – ant pilvuko įsikurs apvalumų pavidalu :D
Teko su simpatiškais vyriškiais, kurie ilga ir didele mašina  po miestelius keliaja obuolius supirkdami, paplepėti. Ir ką gi – mūsų vienkiemiuko kraštuos šiemet derlius įspūdingas. Sakė, kad pas tuos kurie, toną obuolių iš kart sukaupia, ir tiesiai į kiemą atvažiuoja obuolių pasiimti. Aš tai jau cukraus kilogramus eilėn rikiuoju ir planuoju didžiuosius sūrių virimus :D Po mano sūrinio siautėjimo tiek neliks. Tada sūrių dalybas darysiu.
Ir, žinot ką dar pastebėjau? Kuo miestas didesnis tuo girtuokliai agresyvesni… Yra ta sena tiesa – kiekvienam kaimui/miesteliui po savą girtuoklį. Artimiausiam miestely irgi  esama piliečių, kurie tikrai turi teisę vadintis parduotuvės prieigų simboliais. Vienas pradžioje mums, o vėliau ir obuolių supirkėjams, taikėsi “padėti”. Nors pats buvo apibūdintas kaip “savų kaliošų nenulaikantis”.
Bet kaip gi tos socialinės pareigos perduodamos, a? Kažkas nuo jaunumės treniruojasi ir ateičiai ruošiasi – tapti parduotuvės slenksčio sergėtoju? Ir kada tas pareigas perima? Kai vyresnis kolega ligų suriestas lovon atgula ar anksčiau? Rimti antropologiniai reikalai, sakyčiau :D Ne juokas. Tarnautoju, darbuotoju po konkurso tampama… Tai gal miesteliai galėtų rengti draugiškiausio pijoko konkursus. Nelaimėję – blaivybės įžadus duoda ir iki išrinktojo kadencijos pabaigos alkoholio vengia…


4 komentarai:

  1. Jergutėliau, būsiu suradus likimo sesę!!!!
    Ir gyvenu tarp sostinės (na, gerai gerai, tebus tik aukštaitijos, ale bet vis tiek gi sostinė) ir vienkiemio. Ir su Rokiškio autobusų stoties bei miesto įpatumais teko susipažint. Ir šunis laaabai myliu, įsitaisiau netgi visus du vienetus:)))))Ir kovoju intencyviai su pėlėm, pelėnais bei gi varlėnais, o dar ir obuoliais. Tik štai vat tokių nuostabių žaisliukų nemoku pagimdyti.. Žiauriai žavinga!!!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Laaabai smagu, kad ne aš viena taip gyvenu - tarp miesto ir vienkiemio :D
    Gal mes net kažkur kaimynystėj? Prašom dalintis patirtimi. Ypač kovos su graužikais subtilybėmis :D Buvau įsitikinusi, kad bent jau gyvenamose patalpose jų nėra. Ir ką - naktį virtuvėj Mikimauzą susitikau. Stresas tik man vienai. Pelė į mane dėmesio nekreipia, šunė abejingai žiūri - "ai,tai čia gi savas". :D

    AtsakytiPanaikinti
  3. Mūsų "pasaulio pakraštys" tarp Šetekšnio ir Vazajaus ežeriukų. Ar kaimynai?
    O kokia drąsi jūsų Šunė! Maniškis, didžiulis bebaimis patinas, kuriam ežio spygliukai lūpoj yra visiškai netrukdantis daiktas, po užuolaida radęs peliuką net perbalo iš baimės, išvertė akis ir ėmė trauktis atbulom. Teko gelbėt :)))))
    Labiausiai pasiteisinęs kovos būdas su graužikais - tapti betonuotoja :)) Rimtai. Atkasėm pamatukus, viską per naujo išbetonavom, kad neliktų jokių plyšių, urvų. Namuose atlupom plintusėlius ir į visus rastus urvelius pavarėm makroflekso (na, čia toks laikinas sprendimas, kol grindys dar netvarkytos). Nu, tfu tfu tfu, kol kas tos pabaisos mano mielo vargšo šuniuko nebegąsdina. :) Na, dar "budinčius" pelėkautus paliekam išvažiuodami.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Net žemėlapį pažiūrėjau - ne kaimynai. O iš Jūsų šuns tai prisijuokiau :D :D :D Markofleksu darbuojamės ir net skarda apsikalinėjam, o vat apie pamatų atkasimą nesisimąsčiau. Dėkui už patarimą - reiks pasidarbuot :D

    AtsakytiPanaikinti