Ponia Zofija

         Gyvena tie padarai savo gyvenimą ir viskas. Gali mintyti apie personažą lininėmis kelnėmis su petnešomis, o gausis... niekada nežinai ko užsimanys tas naujas žvėriukas. Šį kartą išties ilgai teko sukti galvą kaip įtikti begemotukui. Juk turėjo būti šelmiškas berniukas, bet užsispyrė kaip koks ožiukas. Trejetą savaičių vis žvilgčiojau, žiūrinėjau, kol atskleidė visus savo norus. Ir suknelė siūliau, ir skrybėlaitę – vis ne tai. Pagaliau supratau – juk čia tetrūksta karolių. Ir nei apdarų įmantrių nebereikia, nei aksesuarų trūksta.

            Taip ir išaiškėjo, kad čia ponia Zofija! Tokia labai primenanti mano vaikystės Kauno senamiestyje sutiktas Smetonos laikų ponias. Vertinančias gerus ir santūrius dalykus. Skoningai besirengiančias, be papuošalų kojos iš namų nekeliančias. Nors vaikystėje man atrododydavo, kad jos ir miega su segėmis bei karoliais, žiedus ant pirštų naktį apžiūrinėja ir jaunystės meiles prisimena :D O linksmiausia būdavo kai tos santūriosios ponios susipykdavo. Visas kvartalas skambėdavo „Ponia ...., o Jūs tą“, „O Jūs, ponia, kai Smetona pobūvį rengė toookį netaktą padarėte, kad iki šiol turėtų būti gėda“.

            Kaip ten bebūtų – jos man iki šiol išliko pavyzdys skonio, elegancijos ir savivertės pajautimo. Nors tos kartos jau ir nebėra.

            Nuklydau į sentimentalumus, bet ponia Zofija, visai nelinkusi liūdėti. Juk tikros ponios visuomet susitvardo. Mandagiai bendrauja, svečius ir pobūvius mėgsta, elegantiškai stalo įrankiais žongliruoja. Ir retro muziką dievina.  Ir labai šelmiškai kvatoti moka.

            Ponios ūgis apie 16 cm.

Įnoringa Levanda

           Vat, kad jau pačiupo įkvėpimas gėlininkystės knygeles vartant, tai jau pačiupo. Mintyse žiedai skleistis ir kvepėt pradėjo. Ir rezultatas toks saldžiai gėlėtas gavosi – meškutė vardu Levanda.

            Šiek tiek įnoringa mergaitė. Mėgsta puoštis ir pasimaivyti. Arbatos gėrimo ceremonijoje mielai suvaidintų princesę, aptartų visas naujienas ir dar pyragaičio neatsisakytų. Tokio su daug kremo ir uogele ant viršaus (niekam nesakykit, bet Levandos ir pilvukas apvalokas ne bereikalo - kad tik saldumų daugiau tilptų). Saldaus kaip ir ji pati. Gėlėtuose sapnuose sušoktų drugelio partiją. Ir dar visokias istorijas suriestų.

            Meškutė judina rankas ir kojas, tvirtinta vaikams saugiais sąnariais. Ūgis apie 29 cm.

Džiazo ritmu

Džiazo ritmu vinguriuoja dūmai iš keptuvės su užkandžiais, meiliai apžiūriu naminio vyno ir alaus talpas sandėliuke, dar neskaitytų knygų krūvelę ir tęsiam improvizaciją! Muzikine tema. Beklausydama įrašų ir „dedu“ tuos savo mintijimu „ant monitoriaus“ – miestietiškos kultūros šakas ir kamienus iš savo smegeninės. Klausydama džiazo prisimenu įvairių miestų barus, kai kuriuos juose sutiktus žmones, paryčių gatves bei susibūrimus prie užsidarančio baro durų. Kartais vyną, kartais alų, cigarečių dūmus ir improvizacijas gyvenimo tema. Ką jau čia slėpt – miestai ir jų užkaboriai suformavo, tebeformuoja ir gal dar perlipdys mane kaip žmogų. Ir toks keistumas apima, kad bėgant metams lenda iš visų kampų pamiršti dalykai. Tikiuosi, kad gal dar ne senatvinis marazmas mane puola. Ir čia ne prie ko knaisiojimosi savyje procesai. Tik bėgant metams vis labiau imu vertininti tuos seniai, seniai gautus ir nevertintus dalykus. Pavyzdžiui muzikinį išsilavinimą su visasi atspalviais – užknisančiomis repeticijomis, senų subraižytų plokštelių perklausomis ir sėkmėmis bei nepavykimais. Beje, vienas labiausiai „užkabinusių“ mano vaikstės muzikinių dalykų buvo Boriso Godunovo arija, kurią klausėmės muzikos mokyklos Muzikos teorijos (o gal istorijos... nepamenu kaip mano mėgstamiausios pamokos vadinosi) pamokose. Ir vis ieškau, ir ieškau kas gi ten tuo bosu dainavo. Siunčiuosiu, perkuosi, klausau ir... nerandu. Vis ne taip skamba. O gal mano prisiminimai mane klaidina. Juk dešimtiems daug kas atrodo/girdisi/uodžiasi ir t.t. kitaip nei trisdešimties.

Tai, kad jau džiazo ritmu tai ta tema ir toliau vartaliojuos link planų, ketinimų ir susiruošimų. Kadangi gitara prieš nemažą skaičių metų gyvenimą baigė vienos fotosesijos metu, gimsta kiti planai. Vis dažniau prisimenu mamos namuose likusias kankles. Ir paaugliškas svajones jomis metalo ar pankroko ritmus suskelt. Na, neįžeidžiant šios muzikos gerbėjų, ritmai ne itin sudėtingi ten :D O vat muzikinių improvizacijų pasiilgau iki negalėjimo. Net nebesvarbu daros, kad tos kanklės nederintos tikrai įspūdingą metų skaičių. Kažkaip galvoju, kad prie naminio serbentų vyno taurės, jomis galima būtų visai neblogai improvizacines melodijas pavinguriuot. Ir dar pabaigai švietėjiškos didaktinės veiklos įvest – kanklėmis ne tik polkutės, kepurinės ir dainos apie anteles grojamos :D Antrais ar trečiais mokymosi metais jau ir Mocartas už ausų griebiamas :D Ir net liaudiški kostiumai su kaspinų karūnomis neprivalomi :D Vat taip. Tokia lietuviška L.Armstrongo versija galvoj pradėjo skambėt. Lietuviškam lietuviško vyno rūsy lietuviška improvizacija džiazo ritmu :D Ir mano lietuviškai prarūkytas užkimęs blasas su gebėjimu „traukti natas pro šoną“ visai nekenksmingas. Nebent serbentai išsigandę kitais metais nederės. Teks vasarą dar ir pienių vyną gamint. Džiazo ritmu.  

Barsukiniai reikalai

Tiems kas pražiopsojo - vakar buvo viduržiemis. Nors mieste tai nei svarbu, nei išskirtinė diena – įlendi į darbus, darbelius ir tuos atšilimus ar atšalimus pastebi tik tada kai troleibuso stotelėje tenka stoviniuoti. Išimtis šunininkai, kurie bet kokiu oru ir kasdien su augintiniais po laukus maklinėja (apie save čia aš, apie save). Pasak tautosakos vakar barsukas turėjo lįsti iš olos. Na ir meška ant šono verstis, kitą leteną pradėti čiulpti. Nežinau kaip kitur, bet pas mus vidurdienį žavi saulutė ritinėjosi. Tai jei jau barsukas per pietus nosį lauk kišo – ilgai dar žiema bus. Šešėliai didžiuliai – bet kuriams užsimiegojusiam padarui siaubo įvairytų :D.

            Nors žiema man labai puikus ir darbingas metas, daržinis nekantrumas pradėjo kamuoti – internetiniuose portaluose apie daržininkystę, sodininkystę ar gėlininkystę įstringu vis ilgesniam laikui. Čili pipiriukų sėklų paieškas pradėjau – svarbiausia daržovė šiltnamyje! Smagiausia – jau galima tas sėklas ir į žemę kišti (spėkit ar to dar nepadariau :D – prie pečiaus daiginasi). Pernykščius aštrumynus dar šlamščiam, šaukštais kabinam, į verdančius puodus dedam ir atsargų dar turim. Tai aš ir visas odes tiems čiliams sugiedočiau – kad tik kuo daaaauuugiau, įvairiau ir aštriau jų užaugtų :D. O visa kita – kaip nors. Man rodos galėčiau orų pranaše dirbti – vasarą ir rudenį net prakaitus nuo kaktos braukdama daržoves į stiklainius grūdau, kaip žiurkėnas atsargas žiemai kaupiau. Matyt nujaučiau, kad šalta žiema bus :D Yra ir kitas variantas – debiutantiškas entuziazmas. Kai pirmą kart kažką pats užsiaugini – labai skanu pasidaro...

            Svarbu viduržiemį teisingas ir protingas knygas apie daržą skaityti – tas kurios mano nuomonei pritaria. Kastuvu per daug darbuotis neverčia, trąšų tonomis pilti nerekomenduoja. Tada ramiai galima apie pavasarinius žydėjimus svajoti, čilių plantacijas sapnuoti ir planus, kaip lankytojus iš daržo išvaikyt kurti.

            P.S. Labai sparčiai gudrėju interneto platybėje žinias apie daržininkystę kaupdama. Tai dalinuosi išmintim. Agurkus sodinti reikia be viršutinės apatinių drabužių dalies ir vis vyrišką pasididžiavimą minint. Arba vyriškį be apatinių tam darbui įkalbėt. Žirnius sėt su liemenėle žirneliais marginta. Manau, kol tas sėjos laikas ateis tai dar daugiau žinių prikaupsiu. Gerai, kad vienkiemis – pvz. per pilnatį galėsiu palaidais plaukais užkeikimus senam avily sėdėdama rėkauti (čia bus mano autorinis burtas :D). Ir niekas paslapties nesužinos – nebent kokia lapė iš juoko numirs. 

Gal puodelį kakavos?

Tas meškų pasaulis, turiu pasakyti, ir įvairus, ir domus. Tik rūšių specifika skiriasi po miškus ir laukus šleivojančių gyvų lepečkojų ir tų, kurie prieš miegą pasakas vaikams ir ne vaikams porina. Gyvas meškas esu mačius tik zoologijos sode. Ir ženklą „Atsargiai meškos“ Slovėnijos kalnų papėdėje. O pati šį kartą improvizuoju 30-ųjų stiliumi. Viskas teisinga – Teddy tipo (paprastai tariant tie, kur letenas ir galvą sukioja :D ) meškiukai turi įvairiausius stilius. Šis – trisdešimtaisiais populiaraus dizaino – iškarpos variancija.

Tra da da da dam..... Pristatau :D Jaukiai angliškai languotas, santūriai besišypsantis kakavos ir sausainiukų su šokoladu mėgėjas. O kaip gi kitaip kai už lango žiema. Mėgsta klausyti istorijų, miegoti šiltai apklostytas. Vienas likęs namuose ramiai laukia grįžtančių ir sulaukęs būtinai teiraujasi kaip sekėsi darželyje, mokykloje ar darbe :D  Siuvinėta nosyte, mažiems vaikams saugiomis akutėmis. Galva tvirtina specialiu, vaikams saugiu, sąnariu. Letenėlės – sagomis bei itin stipriu siūlu. Ūgis apie 21 cm. Žinoma, rankomis ir su meile siūtas. Šiuo metu ieško naujų namų, į kuriuos keliaus kartu su savo mėgstamiausių sausainių receptu!

Smagių žiemiškų meškiškų vakarų!

Knyginio gyvenimo ypatumai

Išnaršiau vienos iš Vilniaus bibliotekų lentyną su naujai gautais leidiniais. Išknaisiojau knygų lentynas namuose, patikrinau krūvas tų, kurios jau nebetelpa į sąlyginai tvarkingas eiles.  Dar pakilojau skaitinių sandėliuką šalia lovos, po lova, keletą egzempliorių WC. Ai, dar į knygyną užsukau, kad savo norus ir pageidavimus sukonkretinti. Ir atradau tokį keistą dalyką – mane dominančios literatūros lankas papildė dar viena sritis. Tai yra baisus reikėjimas literatūros apie sodą, daržą ir gėlės :D Toks, kad kartais rimta dilema iškyla kokią knygą dovanų užsisakyti. Beveik spygauti pradedu antikvariate, dėžėje kur visos knygos po litą, radus leidinuką pvz. apie svogūnines gėles. Tai gi smagu, labai smagu žiemos vakarais vartyt ir skaityt literatūrą apie augalus.  Ir dar su paveiksliukais gražiais. Nes šiaip gi nėra kitose mano knygose tų gražumų. (Nors, vat ir apsimelavau – archeologija toks šaunus mokslas, kad leidiniai dažniausiai pilni foto, brėžinių, žemėlapių ir pan. iliustracijų :D ) Na, o pavasariui atėjus juk viskas kaip visada – kiek jėgų bei laiko užtenka ar noro būna. Nepriklausomai nuo protingų sodininkų-daržininkų knygose išdėstytų patarimų.

O tas knygų peržiūrėjimas ir bibliotekos lankymas (vargšė mano piniginė nepajėgi patenkinti knyginio apetito :D ) gan dažnas dalykas. Nes kaip gi važiuosi į vienkiemį skaitiniais neapsirūpinęs. Tai vis kraunu knygas, kraunu į krepšį ir po to labai protingai ant viršaus drabužių sluoksnį uždedu, gerai užmaskuoju ir persikreipus tempiu į mašiną bei iš jos.  Kaip gali kam nors paaiškinti, kodėl važiuojant dviem savaitėm reikia mažiausiai keturiolikos knygų. O reikia. Tikrai reikia. Vien mintis apie skaitinių badą sukelia siaubą. Ir tie mano pasižadėjimai nenaktinėti iki paryčių - nieko verti. Šventas reikalas, sakyčiau, knygą prieš miegą atsiversti, paskaityti. O dar geriau būtų ir miegui laiko pasilikti :D

Ir kas kart apie knygas ir bibliotekas pagalvojus mintiju, kad kada nors gražinsiu skolą toms nuostabioms lentynoms, kurios vadinasi “Knygos ieško namų”. Bent jau toje bibliotekoje, į kurią dažniausiai užsuku, tokia yra. Ir nors retai, bet ten pasitaiko toookių egzempliorių, kad čiumpu ir atsidžiaugti negaliu. Tiesa, imu net jei tai labai populiarios lengvosios literatūros (keistas apibūdinimas gavosi, bet manau aišku apie ką čia :D ) egzempliorius – būtinai priglaudžiu ir padovanoju tokių knygų mėgėjai. Žinau, kad vėliau ji skolins arba dovanos kitiems ir tas leidinys pabuvos dar ne vienuose namuose. O kartais, radus išrikiuotą eilę vertingų senų leidinių graudumas apima. Nežinau kodėl, bet įsivaizduoju anapilin išėjusį knygų šeimininką ir jo palikimą tvarkančius paveldėtojus. Tai va – kai pas mane netyčia ar tyčia atsiras po kelis egzempliorius knygų – būtinai nešiu ir dėsiu į tą nuostabią lentyną, kad knygos rastų naujus namus.

Kartais nuėjusi į grožinės literatūros  medžioklę (manau tai taikliausias apibūdinimas, kai tos įstaigos gauna tiek mažai tiek kiekiu, tiek įvairove naujų leidinių) bibliotekoje pagalvoju, kad dirbti jose aš taip ir nepamėgau. Vienintelė išimti studijų metais buvo MAB (Mokslo Akademijos biblioteka). Gal dėl to sąlyginio uždarumo ir privatumo, gal dėl galimybės rūkyti šalia esančiame balkone…. Na ir kontingento, sakyčiau, linksmo. Vienas gerokai garbaus amžiaus profesorius, kasdien prie savo staliuko lygiai 14 val. pradėdavo knarkti. Ir taip, kad langai drebėdavo. Dalis skaitytojų kikendavo, kita dalis kraustydavosi kur nuošaliau dirbti. Na, o tretieji bandydavo ignoruoti triukšmo šaltinį. 16 val. vyriškis garsiai nusižiovaudavo, nunešdavo knygas darbuotojai, pasiguosdavo, kad šiandien gerokai padirbėjo ir pavargo. Na, ir rimta veido išraiška išeidavo namo.

Kokį pusmetį lygiai vidurdienį prie skaityklos durų subildėdavo puodai ir pagyvenusi moteris tyliai pravėrus duris pakviesdavo savo vyriškį pietų :D Kur jie pietaudavo nežinau, bet po pusvalandžio profesorius (taip jį žmona ir šaukdavo) grįždavo patenkintas ir toliau įsiknisdavo į literatūros kalnus. Kai paskaičiavau, kad nuo to laiko praėjo daugiau nei dešimt metų… Įdomu, ar dar kas nors iš tos lankytojų kartos užsuka į biblioteką...  

Ir pabaigai – vieni smagiausių mano knyginių atsiminimų tai eilės prie WC vaikystės namuose. Turėjau įprotį ten skaityti ir užsimiršti. Pradžioj į duris pradėdavo belsti mama, o po kurio laiko ir katinas kniaukimu skubinti. Vis gi gera, kai gali pasinerti į knygą ir apie nieką kitą nebegalvoti.

Apsivertimai, atsivertimai ir kūlvirsčiai

Ir čia visai ne apie tai, kad „šiais laikais toks tempas, kad niekas neturi laiko“, „visi tik skuba ir nesustoja, niekada nesusimąsto“ ir bla, bla, bla. Tarsi visus su botagėliu kas fiziškai vaikytų ir mąstyt neleistų. Man kažkaip priešingai – jaučiu, kad mintis reik sparčiau varinėt, ir tuos savo protinius darbus greičiau dirbt. Nes ojoj kaip negerai, kai nieko nepadarai. Nors, šiaip esu nuoširdžiai įsitikinusi, kad kažkas tikrai, tikrai vagia tą mano laiką. Gal kokia lapė nusineša...

Tas miesto vaiko nusiboginimas į vienkiemį toks mažas pokytis atrodo palyginus su tuo, kad visai nesinori iš jo išlįsti. Ir pirmą kart gyvenime visai rimtus projektus, planus ir norus pradėjau ant lapelių rašinėti. Ne todėl, kad tai visuotinei madai – prieš Naujus būtinai visus ateinančių metų planus surikiuot, pasiduočiau. Tiesiog savo gebėjimus ir negebėjimus, norus ir svajones, būdus tai įgyvendinti struktūrizuoju ir į lenteles smegeninėje dėlioju. Kad kelionės į miestą būtų tik malonumui, reikalų tvarkymui, o visai su darbu nesusijusios. Mat tvirtai žinau - kad geriausią vietą darbui jau radau. Ir kūlvisčiais (perkeltine prasme – tiesiogine tai man neįveikiamas gimnastikos pratimas) pradedu vartaliotis, kad sąskaita pilnėtų be buvimo Vilniuje :D 

O dabar pasireklamuosiu ir pasidėliosiu tuos savo norus viešai. Tai gi galiu – rašyti tekstukus, transkribuoti įkalbėtą tekstą. Dar visus tuos archeologinius reikalus prie kompiuterio tvarkyt – radinius inventorint (gal kas norit per visą Lietuvą saviškius atgabent – greit ir kokybiškai bus sudoroti :D ). Siūti žaislus, skiautinius ir veltinius kočioti. Ir manau, jog visa tai vienkiemyje atliekama daug greičiau ir puikiau nei Vilniuj.

Už tai, kad salotomis, pupomis ir kitomis daržo-sodo gėrybėmis stirnas bei zuikius šeriu, kaimynas medžiotojas ačiū dar nesakė, tai šis punktas prie potencialaus pragyvenimo šaltinio nedera. Prie malonumų labiau gal. Šiaip čia tų malonumų nors traktoriaus priekaba vežk. Turbūt hedonistė esu, kad noriu tuo gyvenimu džiaugtis ir dirbti vienkiemyje :D

Tai jei kam keistų padarų trūksta, kojos šąla ar tekstai nesidėlioja – kreipkitės. Kas elektroniniu, kas paprastu paštu, autobusu ar sutapus grafikams ir mūsų mašiniuku, iš pasaulio pakraščio atkeliaus pas jus.

Kažkas vardu Šikšnosparnis

           Gavosi toks padarėlis į kurį žiūrėjau, žiūrėjau ir... nusprendžiau, kad vis gi tai šikšnosparnis. Kad ne papūgėlė tai tikrai :D

            O ką – šikšnosparniai tokie paslaptingi gyvūnėliai, kad manau, jog visai smagu vieną egzempliorių turėti. Ypač lietuviško lino, rankomis siūtą. Ir dar vaikystės legendas prisiminti. Beveik visi mano kartos miesto vaikai nuoširdžiai tikėjo, kad vakarais labai pavojinga šviesiais drabužiais vaikščioti – šikšnosparniai užpuls. O koks siaubas dar ir su šviesiais kaspinais kieme pasirodyti! Iki šiol tuos nelemtus kaspinus prisimenu – vienintelė kieme su jais vaikščiojau ir kas kart galvodavau kaip nuo to košmaro išsisukti. Ir laukiau penktos klasės (nežinau kodėl būtent jos), kada pagaliau nereikės tų kvailų kaspinų kentėti :D Nors, tiesą sakant iki šiol man gailestį kelia kaip Kalėdų eglutės papuošimais apkarstytos mergaitės. Už tai šikšnosparniai tokio siaubo nekelia :D Gi mieli padarėliai.

            Na bet šis šikšnosparnis mielai iš žiemos miego pabudo ir žavią snieguotą dieną lauke papozavo. O dabar naujų namų ieško – reik ir jam akiratį praplėsti. Vienkiemyje gimęs, savo šiluma mielai pasidalins su kitais.  

            Ūgis, be ausų, apie 15 cm. Plotis su sparnais 31 cm.

Gėlėta, gėlėta. Marga, marga. Švelni, švelni. Žirafa!

Gal prieš keletą metų mamos spintoje atradau medžiagos atraižą, kuri man pasirodė žaviai retro (o tokia ir yra), bet išlaikiusi ryškias spalvas. Švelni, kad norisi nuolat liesti. Vis ją vis išsitraukdavau, pažiūrėdavau, paglostydavau – ir atgal į lentynos užkaborį. Drabužėliui per mažai, tiesiog kažką siūti gaila tokio gėrio. O vienkiemis, matyt nebūtų vienkiemis. Kažkaip savaime vieną dieną pagalvojau apie linksmą, švelnią ir gėlėtą... žirafą. Ir būtent iš šios medžiagos. Tai gi pristatau – margą žirafiukę. 

Maža žirafa mėgo lakstyti po pievas, dėlioti puokštes, uostyti gėles ir klausytis drugelių plazdėjimo. Žiemomis ji labai, labai ilgėdavosi vasaros – juk tada ir vėl galima mėgautis žiedų gausybe.

Vieną niūrų vakarą užmigo žirafa ir susapnavo, kad ji pati tapo gėlėta, gėlėta. Marga kaip pieva. Ir, kad visi, kas tik ją pamato pradeda šypsotis. Taip gera patapo mažutei žirafai, kad ji visai nenorėjo pabusti. Nors gelsvas kailiukas ir gražu, bet nesulyginsi su žiedų įvairove!

O ar žinote, kad būna stebuklingų rytų? Tuomet atsikeli, apsidairai aplinkui ir supranti, kad išsipildė tavo didžiausias noras. Tokį paslaptingai stebukligą priešaušrį ir sapnavo žirafiukė savo pievas. O rytą atsikėlusi negalėjo atsitokėti iš laimės – ji iš tiesų tapo gėlėta, gėlėta. Marga kaip pieva. Ir kai žmonės ją pamato pradeda šypsotis. Visi kas paglosto jos švelnų ir mikštą kailiuką tampa geri. O naktimis žirafa miega drauge ir dalinasi savo stebuklingais, spalvingais ir smagiais sapnais.

Iš tiesų tai ne tokia ir maža ta žirafa – 65 cm be ragų ir ausų :D Tinkama visiškiems mažuliams – minkšta, švelni ir ne pavojingų detalių.

Tinkamos vietos darbui nėra. Ir taškas. Griaunam stereotipus?

Na, taip, jei jūsų specializacija didelio restorano vadybininkas, nuošaliame vienkiemyje darbo  nerasite. Teks į jį važinėti. O jei esate laukinių arklių išjodinėtojas mažai tikėtina, kad dirbsite sostinės senamiestyje. Ir kas? 

O gi kratom smegenines ir apibendrinam stereotipius – kaime visi girti, pikti (arba dėl to, kad girti, arba dėl, to, kad dar neišgėrė), mieste visi kaimynai durni arba buduliai (išskyrus tuos asmeninius draugus, su kuriais galima pašnekėti, alaus atsigerti ir t.t.). Vat kaime visi neišilavinę, o mieste... protingi (nepamiršti punkto prieš tai :D ). Dar tie kaimiečiai visiškai nieko nematę, nežino, negirdėjo ir t.t. Nors kiekvienas pažįsta bent keletą Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos senbuvių, kurie daugelį metų nekiša nosies iš savo rajono. Ir kam gi – šalia viskas ko reikia. Parduotuvė, chebra (arba panašiai - garbaus amžiaus draugės ir draugai), dar poliklinika, dar... na ko ten gali prisireikt – baras, vaistinė. Ai, gi kaime visi vaikšto mėšlini, purvini ir ... net nevaikšto, nes visą dieną kauptukais bei kastuvais mojuoja, šakėmis karves po laukus vaikosi. Čia tie, kurie girti prie parduotuvės nerymo (tai vis gi gal yra ir tokių :) ). 

Aš, beje, dabar turėčiau nuleidus akeles prisipažinti, kad kartais ir pati, pamačius prie artimiausio kaimuko parduotuvės išgėrusius piliečius, vidun smunku kuo greičiau. O dar mieliau tuo metu iš viso ten neičiau. Bet taip elgiuosi ir Vilniuje. Ir kuo rečiau pastarąjame būnu, tuo baisesni man atrodo miestietiški vėlyvo, tamsaus vakaro pasivaikščiojimai su šunimi. Na, po velnių, pamiškėj su stirnom ir šernais saugiau jaučiuos. Beje, esu visiškai miesto vaikas (vaikė?), paauglys(ė) ir net jaunuolis (ė). Ką čia slėpt – daugiau nei tris dešimtis metų miestuose praleidau.

Ir ko aš čia įsiburbuliavau taip? Paskaitai žmogus kokią kultūrine besivadinančią spaudą ir nežinai ar žvengt pradėt, ar... na mane priverst žliumbti gal ir sunkoka, bet bent jau purkštauti tai pradedu. Užmėtykit mane akmenimis ar plytomis – bet pjaunasi ten tie požiūriai nors tu ką. Niekaip nesuprantu kodėl reikia liaupsint visus meistrus bei meistrelius, kurie kuria kaimuose. Toks jausmas, kad vien dėl tos garsiai deklaruojamos gyvenamosios vietos, taikomi mažesni standartai. Kokie jūs šaunuoliai, kad tokioje tamsybėje, balanos gadynėje apskirtai kažką darot. Ir t.t. Tai gi kaimas labai nepalanki terpė kūrybinei ir protinei veiklai! Hm... Ir kitame laikraščio ar žurnalo puslapyje (cha, gerai, kad ne tame pat) labai puikiai įsitenka tokie nusistebėjimai, kaip, kad „net betono džiunglėse gimsta kultūra“. Tenka su(si)prasti daugiaaukščių rajonai žudo bet kokias smegenų ir vaizduotės galias. O tai kas tada jų nenumarina? Gyvenimas senamietyje, ir būtinai Vilniaus, na dar koks Kaunas iš bėdos tiks?  Esu rašiusi straipsnius, klibinusi ataskaitas pačiose įvairiausiose vietose – išprotėjusio taksisto vairuojamame automobilyje, stoties tualete, net nekalbant apie savaime suprantamą dalyką – kavines. O bet tačiau, protiniam darbui, išsimiegojimui rinkčiausi ramesnę vietelę, negu butas virš baro. Taip, taip, yra tame senamiestyje ir ypač ramių vietelių. Ir visi mes galime rinktis kur mums gyventi. Bet jau teoriškai (užsimerkiam prieš visas finansines, šeimynines, vidines bei išorines priežastis kažką daryti ar nedaryti). Bet vat dirbti kūrybinius, protinius darbus ir gaudyti įkvėpimus Lietuvoje vietos nėra. Netikit? Žiūrėti aukščiau :D Jei vis tiek nesitiki tai spaudą pavartykit, portalus paskaitykit. Kaime niūru ir gūdu, o daugiaukščiai slopina bet kokias mintis :D  Gal nebent visus Lietuvos piliečius, kurie net tik fiziniu darbu užsiima, reiktų į senamiesčius sugrūsti. Tokius draustinius padaryt. Na, o gi kur kitur jiems dėtis kai viskas aplink tik slopina, mažina, trukdo, kenkia ir apskritai, neaišku kaip ten galima kažką dirbti :D

Pažadai, neramumai ir nekantrumai

Pirmiausia nuo viešų ir pusiau viešų pažadų. Sau. Gal gi ne tik mintyse suformuluoti bus sparčiau vykdomi. Tai gi būtinai susikonstruosiu šviesdėžę normaliam žvėriukų fotografavimui ir fotoaparatą priversiu  iš arti fokusuoti smulkius daiktus. Pastarasis punktas, deja, ne tik nuo manęs priklauso, bet pasistengsiu.  Ir dar – daugiau neatidėliosiu ir nepamiršiu, kad to streso ir skubėjimo, kuomet tenka per penkias minutes ir foto studiją susiorganizuoti, ir nufotografuoti, būtų mažiau. O vėliau dar pasirodo, kad kas nors šleivai, kreivai gavosi ir per vėlu kažką pakeisti. 

            O dabar apie nekantrumus mano. Mat pagaliau iškeliavo keletas žaisliukų į naujus namučius ir labai laukiu žinios ar laimingai pasiekė kelionės tikslą, ar tiko ir patiko naująjai šeimininkei. Mat patys savarankiškai autobusu keliavo. Ir, spėju ne šiaip, o greta kaimiškų gėrybių, kurias nedidelių miestelių ir kaimų gyventojai siunčia artimiesiems į Vilnių. Savo svoriu siuntinukas gerokai nustebino autobusų stoties darbuotoją, kuri net nesusilaikė paklaususi – o kodėl toks lengvas :D Ir iš kart prisiminiau vasaros keliones autobusu. Iš pradinio taško pajudama beveik pilnu bagažo skyriumi, pakeliui stabtelima dar keletoje kaimiškų vietovių ir bagažinė pradeda tiesiog braškėti. Labiausiai įsidėmėjau  tokią smulkutę moteriškaitę, kuri Molėtuose autobusan įgrūdo dideeeeelį krepšį (niekaip nesuprantu kaip ji tokį pakėlė), ir būdama įsitikinusi, kad kalba tyliai, tyliai, čia pat į ragelį rėkė „ten bulvučių rasi. Kopūstėliai neseniai užraugti, kotletukų prikepiau“.

Na, o tik įvažiavus į Vilnių kaip iš gausybės rago stotelėse, stotyje pradedamos traukti ir dalinti laukiantiems miestiečiams visos gėrybės – nuo salotų ir bulvių iki stiklainių su marinuotomis gėrybėmis. Pati mačiau kaip prie TEO esančioje stotelėje vyriškis su kostiumu iš vairuotojo atsiiminėjo stiklainį grietinės, dvi dešimtis kiaušinių ir paltį kaimiškų lašinių. Kas lieka neišdalinta pakeliui, keliauja į siuntų skyrių – vairuotojas net suplukęs tempia dėžes ir maišus.

Tai tokie tie neramumai mane kamuoja – ar nenukeliaus žailiukai bulvių maišo suploti ar uogiene išsiteplioję. Tikiuosi viskas bus gerai ir pristatau du keliauninkus: lininį zuikį - puikį ir baisą - pabaisą su užtrauktuku per pilvą bei kišenaite saldainiams sudėti.

P.S. Jei kam teks lankytis Rokiškio autobusų stotyje – rekomeduoju užsukti į viešąjį WC. Senus laikus prisiminti. Kai pirmą kart, po ilgos kelionės autobusu, ten įėjau, iškart moviau lauk ir pradėjau dairytis. Netoliese stovėjęs garbaus amžiaus alaus mėgėjas tiesiog konstatavo – „Krūmų dairaisi? Geriausia – ten“. :D