Na visur jos pilna, jei tik yra laiko atsipalaiduoti ir mėgautis. Dar ir nuotaikos reikia. Nėr ko slėpt – būna dienų, kartais ir laikotarpių, kai bet koks buitinis darbas atrodo labai varginantis ir nemielas. Maisto gaminimas virsta rutina, kurios norisi visais būdais išvengti. Ir jokiems eksperimentams net į mintis užklysti tuomet neleidžiu. Na, viena silpnybė niekada neapleidžia – prieskonių krūvos. Kadangi mišinių nenaudoju, tai dažnai virš puodų burtininkauju. O būna...
Na, iš ties, vienkiemis mane veikia kaip parako statinė. Eksperimentams ir degustacijoms nuteikia :D Nors darbas drauge atkeliauja, bet tarsi kas dieną prailgina ir nuotaiką visą dieną puikiai palaiko. Ši žiema – vynų eksperimentų metas. Tikiuosi, niekas nesušals (tfu, tfu, tfu), nesurugs ir ilgai dar džiugins. Tas ilgai, dalykas sąlyginis... rudenį į rūsį nukeliavusio obuolių vyno bei sidro atsargos senka... tikrai senka :D
Prie lovos, knygų krūvoje, puikuojasi ir dar 2001 m. (žinau, nes su dedikacija ir data) draugės dovanota knyga – „Naminio vyno gamybos paslaptys“. Tai va – ramia širdimi negaliu niekur ilgam išvažiuot. Sušals laboratorijos gyventojai. Šiandien sumintijau, kad gi vyno gaminimas kaip kokių naminių gyvūnų priežiūra. Rūpinies ar ne per šalta, ne per karšta, ar mielės maisto turi. Ar viskas gerai jiems, ar nuotaika puiki, ar smagiai pukši. Pernai net pavadinimą savos gamybos serbentiniam vynui daviau – „Plepys“. Tikrai, labai šnekus buvo :D Šiemet dar nežinia ar visi eksperimentai pasiteisint. Obuolių sidras ir vynas jau skanaujami, o dėl likusių gan rimtai jaudinuosi.
Yra planų, į svečius vyną gabenant, pakuoti jį į rankų darbo dėželes. Tik, kad butelių trūkumas. Žiaurus. Ne tik pukšėjimui skirtų, bet ir išpilstymui. Tenka tenkintis užsukamais stiklainiais. Dalį grožio praranda, bet skoniui nekenkia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą