Yra tokia gatvė Vilniuje, o tiksliau parduotuvė, į kurią
susiruošus jau iš anksto skamba miuziklo „Velnio nuotaka“ ištraukos. „Tie tavi žirgai ar ne mediniai,
kad atvažiuot neišgali...“ „Kam tą bėdą versti žirgams, amžinai kažkas kliudo...
„. Tai, deja, ne Jurgos ariją traukiu, bet Girdvainio partiją mintyse plyšauju.
Nes tikrai kažkas miglas man ant kelių tiesia. Amžinai kažkur (į namų fasadus,
paukščius, katinus ar dangų) užsispoksau
ir niekaip tiksliai aš ton parduotuvėn nenupėdinu. Tai ne ten pasuku, tai
užsisvajojus tiesiog praeinu.
Paskutinį
sykį tai dar sau kartojau – nežiopsok. Prisiminiau, kad vaikystėje, mokinių
atostogų metu, rodydavo kino filmą, kuriame frazė buvo „Babarskai, neskraidyk
padebesiais“. Nežinau apie ką tas filmas. Atsimenu tik dėl to, kad laiptinėje
gyveno kaimynas, pavarde Babarskas. Ir aš nuoširdžiai tikėjau, kad ten jį, kai
buvo mažas, rodo. Ir galvodavau, kad labai neteisinga – vaikšto toks rimtas,
nors gi visi matė, kad mokykloj per pamokas pro langą spoksodavo.
Tai va –
padėjo man tas burtas, ir nors žioplinėdama, tiksliai nustriksėjau iki
parduotuvės durų. Bet, turiu įtarimą, kad tos pačios jėgos vis tiek šėlioja ir
ta parduotuvė pats tikriausias Bermudų trikampis. Su dideliais kartono lakštais
išsėlinau ir žengiu sau tikslo link. Į stotelę. Įlipus į troleibusą prisimenu,
kad gi turiu būt visai kitoj vietoj. Sukuosi atgal. Pro parduotuvę. Dar šio bei
to nusiperku ir jau teisingame kelyje. Ir ką sau manot – vienu metu suprantu,
kad stoviu viename iš senamiesčio bromų ir niekaip neprisimenu, o tai kur gi aš
susitariau susitikt.
Tikrai
nesergu, bent kol kas, Alzhaimeriu. Manau, kad turiu visai neblogą atmintį (jei
ko nepamenu, nusprendžiu, kad nesvarbu :D ) .... Ir vienintelė vieta, kuri mane
taip veikia – šitas Bermudų trikampis. O dar sako, kad nebūna tokių dalykų. Čia
kaip Kalėdų senelis – gali netikėt, bet yra. Ir viskas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą